Nors ši profesija itin prasminga ir reikalinga, kasdienybėje veterinarijos gydytojai susiduria su įvairiais iššūkiais, kurių paprastas žmogus kartais nė nenumano egzistuojant. Kasdien gelbėjamos gyvybės, o vietoj padėkos gaunami „šundaktario epitetai“, Google diagnozės ir skambučiai vidury nakties. Šiame straipsnyje norime atverti klinikos duris ir paskatinti pažvelgti įdėmiau į veterinarijos gydytojo kasdienybę. Patirtimi pranešime spaudai dalinasi „PetCity“ klinikos gydytojai veterinarai.
Trūksta pagarbos veterinaro profesijai
Veterinarinės medicinos studijos yra ilgos, sunkios, reikalaujančios daug pastangų ir pasišventimo. Juk visus tuos metus būsimi veterinarai nuodugniai gvildena anatomijos, ląstelės biologijos, chirurgijos, akušerijos, toksikologijos ir kitas sudėtingas disciplinas. Tad nemaloniai stebina faktas, kad Lietuvoje vis dar gajus „šundaktario“ epitetas, kurį žmonės dažnai vartoja norėdami pažeminti, įžeisti veterinarijos gydytoją.
Pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet remiantis Google rastais ligų aprašymais pradedama abejoti veterinaro profesionalumu. Dėl tokių išankstinių diagnozių iš interneto veterinarijos gydytojai praranda labai daug brangaus laiko, kuris, neretai, yra tiesiogiai susijęs su augintinio sveikata ar net gyvybe. Galima tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga yra tuomet, kai gyvūnas yra ant mirties slenksčio, o veterinaras kelias valandas turi šeimininkui pasakoti, kad jo internete surasta diagnozė nėra teisinga.
Profesionalūs veterinarijos gydytojai remiasi naujausiais moksliniais straipsniais, turi prieigas prie šaltinių, nepasiekiamų eiliniam žmogui. Interneto portaluose talpinamų straipsnių autoriai gali būti šunų mylėtojai, dresuotojai, veisėjai ar tiesiog žurnalistai – bet tai nereiškia, jog mediciniškai tokiose publikacijose išdėstyti faktai yra teisingi. Pasitikėjimas – tai vienas kertinių sėkmingo bendradarbiavimo aspektų, padedančių gydytojams geriau atlikti savo darbą, todėl skatiname įsiklausyti į kompetentingų gydytojų išsakytus argumentus.
Laisvalaikis ir pietūs – kas tai?
Šį klausimą ironiškai sau užduoda dauguma veterinarijos gydytojų. Dėl įtemptos dienotvarkės, laikas po darbo dažniausiai yra skirtas tik miegui. Visgi, veterinarai neretai aplinkinius žmones darbiniais klausimais konsultuota net ir laisvalaikio, atostogų metu.
Didelė dalis gyvūnus auginančių šeimininkų dažnai galvoja, kad skambtelėti ar parašyti privačią žinutę menkai pažįstamam veterinarui yra visiškai įprasta. Dažnu atveju veterinarų šeima ir artimiausi draugai žino: jie niekam negali prasitarti apie tai, jog pažįsta veterinarijos gydytoją. Labai didelė dalis žmonių augina gyvūnus, tad daugelis nori vis kažko paklausti – taip veterinarų telefonas netyla net per laisvadienius. „Klausyk, šuniukui nulūžo nagas, ką daryti?“. Gali atrodyti, kad tikrai nėra sunku skirti 15 minučių savanoriškai pakonsultuoti žmogų, bet padauginus šį laiką penkis, šešis kartus – kiek belieka jo laisvalaikiui?
Šios profesijos atstovai yra pasišventę savo darbui. Sutikite, juk tikrai ne visi žmonės vietoje eilinių sekmadieninių pietų su šeima keliauja pas mirštantį pacientą. Laikas, kurį veterinarijos gydytojai skiria augintiniams ir jų šeimininkams, neretai sutampa su artimųjų gimtadieniais, įvairiomis šventėmis, planuojamomis išvykomis.
Pasitaiko, kad veterinarai apriboja ir gyvybiškai svarbius fiziologinius poreikius, pavyzdžiui, nespėja pavalgyti, nes paprasčiausiai neatsiranda laiko. Vietoje to, priimami sužaloti, sunkiai sergantys, mirštantys pacientai, kuriems nedelsiant reikalinga pagalba.
Supratingumo stoka, kuomet už durų gelbėjama gyvybė
Dažnai atėję klientai reikalauja paslaugų čia ir dabar. Veterinaras yra žmogus, o ir pačioje klinikoje darbas ne visuomet vyksta pagal tikslų dienos planą. Juk skiepas gali palaukti 10-15 minučių, jeigu už durų vyksta įnirtinga kova už gyvybę.
Visa tai iliustruoja situacija iš kasdienybės. Įsivaizduokite, jog vyksta sudėtinga operacija, kuri užtrunka ilgiau nei numatyta. Gyvūnas per plauką nuo mirties, tačiau chirurgas visomis išgalėmis stengiasi išgelbėti jo gyvybę. Už durų laukiantys žmonės su katinėliu, kuriam paskirta nagų kirpimo procedūra, veterinarijos klinikoje kelia didelį nepasitenkinimą dėl vėluojančios procedūros, kaltina gydytojus.
Nutikus panašiai situacijai labai skatiname paklausti savęs: o jeigu ant operacinio stalo gulėtų jūsų augintinis? Tokiais atvejais klientai turėtų atsižvelgti į situacijos rimtumą: mirtys ir nelaimės grafiko neturi.
Buvimas tik žmogumi veterinaro darbe
Su vidiniais iššūkiais veterinarai susiduria ir tuomet, kai šeimininkai tikrai myli savo senučiuką augintinį, su juo praleido kone visą savo gyvenimą, turi artimą ryšį, tačiau pinigų veterinaro paslaugoms paprasčiausiai nėra. Veterinarijos gydytojai yra žmonės, kuriems tokiais atvejais norisi persiplėšti, ieškoti teisybės. Matyti žmogaus ir jo gyvūno akis, prašančias padėti, yra sunku. Tačiau gydytojai nėra visagaliai superherojai, tad buvimas TIK žmogumi tokiose situacijose yra nelengvas. Nors kartais ypač sunkiais atvejais darbuotojai tiesiog patys susimeta iš savo kišenės.
Teikia pagalbą ne tik augintiniams, bet ir žmonėms
Gyvūnų eutanazija yra kasdienė veterinaro darbo dalis. Nors šią procedūrą atlikti yra sunku, dažniausiai tai būna vienintelis kelias išvaduoti gyvūną nuo siaubingų kančių. Visgi su paskutiniu gyvūno atodūsiu, mylinčio šeimininko kančios tikrai nesumažėja. Negalvokite, kad veterinarai nepastebi, kaip jūs klupote šalia savo geriausio draugo ir prisimenate kiekvieną akimirką su juo, glostote keturkojį, tariate paskutinius žodžius. Veterinarijos gydytojai mato ir išgyvena tai kartu su Jumis.
Kuomet sunku rasti tinkamus žodžius tokiais momentais, šeimininkus gydytojai tiesiog apkabina, palaiko, būna kartu. Gali pasirodyti, jog jie atrodo pernelyg ramūs, tačiau iš tikrųjų jie stengiasi būti profesionalūs tik dėl Jūsų. Neretai pasilieka ilgiau, išklauso jūsų istorijas, prisiminimus, susijusius su mylimu augintiniu. Veterinarai – tai ne tik gyvūnų gydytojai, bet ir žmonių psichologai, nuolat ieškantys tinkamo priėjimo prie kiekvieno šeimininko.
Su mirtimi susiduria kur kas dažniau nei medikai, gydantys žmones
Ar žinojote, kad veterinarai savo darbe su mirtimi susiduria 5 kartus dažniau nei žmones gydantys medikai? Dėl kreipimosi jau įsisenėjus ligai, šeimininkų nepriežiūros, įgimtų genetinių problemų bei užmigdymo – įvairiausios priežastys nulemia tai, jog su gyvybėmis atsisveikinti tenka kasdien. Todėl veterinarijos gydytojo specialybė reikalauja ne tik gilių medicininių žinių, bet ir tvirto psichologinio atsparumo tokiomis situacijomis.
O kur dar nuolatiniai, metų metus klinikoje uodegas vizginantys pacientai? Veterinarijos gydytojai juos kviečia vardais, glosto, myluoja, nuolat teiraujasi šeimininkų, kaip jie laikosi, kuria ryšį. Šiems keturkojams susirgus, juos išgelbėti norisi beprotiškai. Skaudu, kuomet nepavyksta.
Ši kilni specialybė yra puikus pavyzdys, kaip viename žmoguje dera tiek įvairių profesinių ir žmogiškųjų vertybių: profesionalumas, psichologinis atsparumas, empatija, drąsa, kruopštumas, pastabumas ir daugelis kitų. Veterinarai savo darbe turi pakelti daug fizinio ir emocinio krūvio, todėl jie Gydytojai iš didžiosios raidės. Šypsena, malonus žodis, abipusė pagarba, padėka – geriausia motyvacija ir įvertinimas Jiems.