Vilnietės Rūtos namuose zuja net keturios priglaustos katės, kiekviena turi savo istoriją, charakterį ir patirtį. Tiesa, pati mažiausia laikina gyventoja – ja Rūtos šeima rūpinsis tol, kol suras jai naujus namus. Moteris pasakoja, kad jie su vyru visada buvo kačių mylėtojai, tad įsigiję pirmą katę netrukus nusprendė auginti dar vieną. Pirmajai augintinei mirus, jie nusprendė globoti kates, kurias negailestingai išmetė į gatvę jų šeimininkai.
„Mano vyras sumanė įsigyti antrą katiną – Ozį. Nuvažiavome į prieglaudą ir išsirinkome. Po kurio laiko su vyru lankėmės pas jo mamą ir jis kieme rado Ausių. Tad parsivežėme namo ir jį. Priešinausi naujam augintiniui, nes laukiausi jauniausios mūsų dukters.“
„Dar po kurio laiko bendraujant forume su kitomis moterimis, kurios augina katinus, viena augintoja iš Kauno įkėlė rastų katinukų nuotrauką. Vienas iš mažylių buvo ši katė be kojos – Tiga. Prie nuotraukos moteris parašė: „Šitai šansų surasti namus turbūt nėra.“ Man širdyje kažkas suvirpėjo. Supratau, jog tai mano misija išgelbėti šią bekoję, kurios niekas kitas nepaims, tik tokie nukreizėję žmonės kaip mes.“
„Kadangi auginame neįgalią dukrą, pagalvojau, kad ir neįgali katė ras vietą mūsų šeimoje. Tigos gyvenimas labai geras, ji nesupranta, kad jai tos kojos trūksta. Ji puikai orientuojasi, visur užlipa“, – pasakoja Rūta.
Niekas taip ir nesužinos, kas nutiko kojelei, ar ją prarado kur nors įstrigusi, ar koks stipresnis ir didesnis priešas ją nukando. „Ją jau rado tokią dėžutėje su 4 broliais ir seserimis. Gydytojai sako, kad galėjo kas nors nukąsti, gal užstrigo kur ir nusitraukė. Prasidėjo neaiškūs kraujavimai, ji laižė savo koją, nusilaižė visą kailį. Matėsi, kad kažkas negerai. Bijojome, kad kokia infekcija neatsirastų. Pradėjome galvoti ir apie finansus, norėjome žiūrėti į priekį – gal reikia kažką daryti dabar, kol nėra labai blogai, kad po to neatsitiktų kokia nors rimtesnė bėda, nes žinome, kiek kainuoja stacionarai, gyvūnų gydymas esant kritinėms situacijoms. Nusprendėme, kad saugiausia bus kojelę amputuoti.“
Šeima kreivų žvilgsnių ar priekaištų dėl auginamų gyvūnų nesulaukia, tik kartą pasakytas komentaras įstrigo Rūtos atmintyje. „Vieną kartą buvau išgirdusi kvailą pasakymą iš suaugusio žmogaus: „Kam jums tiek katinų, geriau nusipirkite normalų šunį.“
Moteris pasakoja, kad katės jų šeimoje turi ir simbolinę reikšmę. „Galvoju, kad katė yra mano totemas. Kalbant apie kinų kalendorių – tiek dvyniai, tiek mažoji gimusi katino metais, mano mama – irgi. Pirmas mano mažosios ištartas žodis buvo „katė“, – šypsosi pašnekovė.
Rūtai katės patinka dėl jų charakterio, elgesio, kuriamos nuotaikos namuose. „Katės ir protingos, ir bjaurios tuo pačiu metu. Kai sėdi, jos ateina, prašosi glostomos, o kai nustoji glostyti, atsisuka tarsi sakydamos „nesupratau?“. Ir juoktis priverčia, ir nesąmonių pridaro, visur prilaipioja, gėles išvarto, maistą vagia, kol nueini į virtuvę vandens įsipilti. Jos išmokė mus tvarkos – virtuvėje negalime nieko palikti.“
Vilniečių šeima augina keturis vaikus. Paaugliai dvyniai ir beveik penkerių Ieva aktyviai įsitraukia į kačių priežiūrą, jas myli, globoja, su jomis žaidžia. Taip pat savotišką ryšį su katėmis turi vidurinėlė dukra Brigita. Nors dešimtmetė mergaitė dėl negalios kačių negali paglostyti, jos mielai susirango šalia jos galvos, ant pilvo ar tiesiog prie šono.
„Brigita turi sunkią negalią – serga epilepsija ir dar kitomis ligomis: cerebriniu paralyžiumi, dėl vaistų vartojimo turime problemų ir dėl širdies ritmo, inkstuose akmenų ir visokių kitokių priedų, kurių atsiranda dėl tokios nejudrios būklės: nuolatiniai plaučių uždegimai, turi kojų deformaciją, jos nebeišsitiesia. Tai progresuoja, epilepsijos priepuoliai daro savo, kuo jų daugiau, tuo sudėtingiau.“
„Daug kas man sako: „Ką čia tas vaikas, kas su juo bus.“ Žinau, kad nieko nebus, ji nevaikščios ir nekalbės, niekada neateis į šį pasaulį ir nereaguos į mus, bet juk tiesiog negali numesti vaiko ir tik pavalgydinti.“
„Brigita dėl savo būklės miega varliuko poza, tad patogiausia vieta katėms miegoti – viduryje jos kojų. Ausius labai ilgą laiką miegojo jai virš galvos. Būtent ten ir yra didžiausia sveikatos problema. Taip pat yra buvę, kad katės miegotų ant krūtinės. Tuomet Brigitai buvo plaučių uždegimas, ji labai karščiavo. Katinai prie jos eina, nors ji į juos nereaguoja, aš to nedraudžiu. Manau, kad ji gerai jaučiasi šalia jų, nes jei kažkas jai nepatinka, ji pyksta ir rėkia, tokiu būdu parodydama savo emocijas.“
Kalbėdama apie jauniausią savo dukrą Ievą, Rūta įsitikinusi, kad mergaitės meilė gyvūnams gali ateityje tapti ir jos profesija. „Kaip aš sakau, auga būsima veterinarė. Mažoji gydo, bet ne lėles, o šuniukus, kačiukus. Kai mažiausia katė Peper grįžo pas mus po sterilizacijos, po kelių dienų turėjau suleisti jai vaistus. Nusprendžiau juos suleisti, kol Ieva nemato, pagalvojau, kad ji išsigąs adatos, švirkšto. Dėl tokio mano poelgio Ieva labai įsižeidė, klausė, kodėl suleidau vaistus jai nematant. Jai labai smalsu ir įdomu padėti gyvūnams.“
Pokalbio pabaigoje Rūta pataria, kad šeimos, norinčios įsigyti augintinį, prieš tai gali užsiimti laikina gyvūnų globa. Tokiu būdu jie galės pasitikrinti, ar gyvūnas šeimoje tikrai prigis, ar visiems užteks jėgų ir noro juo rūpintis. Kartu jie padarytų ir gerą darbą – pasirūpintų pamestinukais, kol jiems bus surasti namai. Juk buvimas šeimoje, šiltoje aplinkoje daug geriau nei dienas leisti narveliuose.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.