Vilniečiui net nedrąsu prisiartinti prie šuns, su kuriuo gyvena: keistas jausmas, kai augintinis teikiasi draugauti tik su žmona

Karantino metu vilnietis Jonas panoro šuniškos draugijos. Vyras svajojo, kad naujas šeimos narys privers daugiau judėti ir dažniau išeiti pasivaikščioti. Tačiau jis net neįtarė, kad vieną dieną priglaustas šuo gali net nesileisti vedamas į lauką dėl nekokių tarpusavio santykių. „Keistas jausmas“, – šiandieninę situaciją apibūdina vyras, kurio šuo jam šiepia dantis ir draugauja tik su jo žmona.

Namuose – su šunimi, prie kurio geriau nesiartinti: prisileidžia tik žmoną

Kol vyras dar neturėjo augintinio, pažįstami veisėjai pasiūlė priglausti Peru plikąjį šunį. Vyras apsidžiaugė, kad netrukus turės augintinį, tačiau reikalai iškart pakrypo netikėta linkme.

„Kiekvienoje vadoje gimsta šunų, kurie nėra pliki. Jie netinkami prestižui ir pardavimui, jų niekas nenori, todėl veisėjai juos atiduoda patikimiems žmonėms. Na, mes ir paėmėme vieną šunį, ketverių metų patiną. Bet su juo buvo tokia problema, kad jis niekaip nesileido socializuojamas, per mėnesį neišmoko būti išvestas į lauką ir viską ten daryti. Mums nepavyko jo adaptuoti. Apie jokius pasivaikščiojimus negalėjo būti jokios kalbos, todėl teko šunį grąžinti“, – prisimena Jonas.

Po pirmosios nesėkmės šeima nepasidavė, ir nusprendė iš tų pačių veisėjų priglausti kitą šunį – dvejų metų kalytę. Jonas pripažįsta, kad pripratinti prie naujų namų ją sekėsi lengviau, tačiau iškilo kita problema, kuri vyrui iki šiol neduoda ramybės.

„Ji baili ir nemėgsta vyrų. Loja, ir nieko negaliu padaryti. Duodi maisto – ima iš rankų, viskas gerai. Guli lovoje – ateina, laižo kojas, viskas gerai. Bet jeigu tik atsistoji, ant tavęs urzgia, puola. Toks savotiškas reikalas. Su žmona ji sutaria puikiai, bet su manim ir sūnumi – ne“, – pasakoja jis.

Nors vyras bandė pelnyti šuns draugystę maistu, jau dvejus su puse metų jų santykiai nesikeičia. Vyras net negali išvesti savo augintinio į lauką – vos tik supratęs, kas vyksta, gyvūnas priešinasi kaip įmanydamas.

„Sūnus dar gali išvesti, bet aš ne. Jis plėšiasi, bando ištrūkti. Nežinau, ar veisėjai čia teisybę sakė, ar pajuokavo, bet Peru plikuosius šunis neva seniau vyrai gaudydavo, kepdavo ir valgydavo, todėl genetiškai jie vyrų nemėgsta. Jis nekanda, nedreskia, bet loja ir agresyviai elgiasi. Tai nėra malonu“, – sako Jonas.

Anot jo, gyventi su šunimi, kuris tavęs nemėgsta, – keistas jausmas. Vyras svarsto, ar nepadarė klaidos pasilikdamas augintinį. Nors moterims šuo meilesnis, tačiau pats Jonas apie šuns glostymą gali tik pasvajoti. „Stresas ir šuniui, ir pačiam. Džiaugsmo ar malonumo nėra jokio“, – sako jis.

Kodėl kai kurie šunys nesutaria su vyrais: atsako šunų elgsenos ekspertas

Šunys, kurie bijo vyrų ir nesileidžia su jais į jokias draugystes, – ne tokia ir reta situacija. Ypač dažnai tokius gyvūnus sutinka šunų prieglaudos, į kurias patenka trauminių patirčių turėję ar reikiamos socializacijos laiku nesulaukę gyvūnai.

Kaip teigia šunų dresūros mokyklos „Smart Dog“ treneris ir šunų elgsenos ekspertas Karolis Grigaliūnas, nėra vienos priežasties, kodėl šunims ir vyrams kartais nepavyksta susidraugauti. Faktorių, kurie lemia nesantaiką, gali būti daug.

„Viena iš sąlygų, kodėl šunys nesutaria su vyrais – kartais vyrai skleidžia griežtesnę, tvirtesnę energiją. Dažniausiai jie fiziškai didesni už moteris, jų barzda gali atrodyti bauginančiai, jų tonas žymiai žemesnis, tvirtesnis. Įtakos gali turėti ir vyrų temperamentas – jie dažniau yra karštakošiai. Jei šeimoje yra šuniukas, dažniausiai jis klausys vyro, kuris yra griežtesnis ir su tuo šuniuku nesicackins. Moterys – atlaidesnės ir, sakykime, labiau „mamiškos“ šunims“, – pastebi K. Grigaliūnas.

Kartais šunims sunku pasitikėti vyrais, kai praeityje yra turėję su jais susijusių trauminių patirčių. Kitais žodžiais tariant – net ir vieną kartą nukentėjus nuo vyro, kiti vyrai taip pat atrodys įtartini, ir draugystę užmegzti su jais bus sunkiau.

„Būna, kiti priglaudžia šuniukus, kurie anksčiau turėjo kažkokią nemalonią patirtį su vyru. Pavyzdžiui, jei šeimoje vyras užgaulioja šuniuką arba jis buvo išgąsdintas vyro, šuo gali iškart nusistatyti, kad vyrų reikia bijoti. Praeityje patirta trauma gali lemti, kaip šuo elgsis ateityje“, – sako šunų elgsenos ekspertas.

Veislėms klijuoti etikečių neverta: viskas priklauso nuo elgesio ankstyvame amžiuje

Savo patirtimi pasidalinęs Jonas spėja, kad galimai priešiškumas vyrams gali būti užkoduotas jo augintinio veislės genuose. Ar išties tai gali būti veislei būdingas bruožas? K. Grigaliūnas nemano, kad būtų teisinga šunų veislėms klijuoti tokias etiketes. Anot jo, kiekvieno šuns reakcija į vyrus, nepriklausomai nuo veislės, yra pagrįsta patirtimis.

„Nuo veislės priklauso pasitikėjimo lygis ir socialinis instinktas, bet etikečių nereikėtų klijuoti. Pavyzdžiui, paimkime labradorą – labai gerai nusipiešia vaizdas, kad visi žmonės jam draugiški, mieli. Ir paimkime kitą šunelį, kuris mažiau to instinkto turi, kurio jis ne toks stiprus ir kuris pripažįsta tik vieną šeimininką. Yra veislių, kurioms būdinga pripažinti tik vieną šeimininką, bet tai dar nereiškia, kad negalima susidraugauti su tokiu šuniuku“, – sako K. Grigaliūnas.

Tam, kad gyvūnas noriai draugautų tiek su vyrais, tiek su moterimis, svarbu, kad pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais pažintis su žmonėmis būtų pilna teigiamų patirčių. Anot šunų elgsenos eksperto, nuo to, kaip gyvūnas susipažins su moterimis ir vyrais, priklausys, kaip į juos bus reaguojama ateityje.

„Labai svarbu, kad nuo ankstyvo šuniuko amžiaus, iki 4 mėnesių, įvyktų socializacija ir susipažinimas su žmonėmis – tiek vyrais, tiek moterimis. Socializacija gali nulemti, kaip šuo ateityje reaguos į vyrus. Jeigu pažintis su vyrais buvo gera, jis juos priėmė, šuo ir paaugęs draugaus su vyrais, ir turėtų įvykti kažkas tikrai didelio, kad tai pasikeistų. Bet jeigu šuo nebuvo socializuotas, ir, tarkime, jį augino viena moteris veisėja, pirma pažintis su vyru gali būti sudėtinga“, – pastebi K. Grigaliūnas.

Tinkamai susipažinti su šunimi moka ne visi: nuo ko pradėti?

Nors dažnas įsivaizduoja, kad geriausias būdas prieiti prie šuns yra duoti jam pauostyti ranką, šunų elgsenos ekspertas įspėja, kad pradėti reikėtų ne nuo to. Tad kaip susidraugauti su šunimi – kaip turėtų atrodyti tinkama pažintis?

„Kai pamatom šuniuką, einam jo glostyti, lyg jis to norėtų. Jis, akis išpūtęs, slepiasi už mamos, bet rankos vis tiek kišamos. Sąlyga numeris vienas – mes nežiūrim į šunį. Nereikia į jį žiūrėti, nes taip iškart kyla didelis psichologinis spaudimas ir iššūkis gyvūnui – juk jį stebi, spokso. Geriausia apsimesti, lyg šuns nebūtų, ir tiesiai į jį nežiūrėti. Dažnas mitas, kad reikia duodi ranką pauostyti ir taip pasisveikinti. Rankos kišimas taip pat sukelia daug spaudimo, ir šuo gali tiesiog pradėti trauktis, slėptis, ir visa tai didina nesantaiką. Ką galime padaryti, tai pasiūlyti skanėstą – taip šuo pradeda mažiau bijoti, nes jam naudinga ateiti pačiam“, – pataria K. Grigaliūnas.

Anot šunų elgsenos eksperto, šuniui pradėti rodyti dėmesį reikia pamažu ir išlaukti tinkamo momento, kada šis jau pats leisis glostomas. O ir glostyti reikėtų ne bet kaip – ranka turi artėti ne iš viršaus, o iš apačios; priešingu atveju šuo jaus spaudimą, kad jį bandoma pagriebti.

K. Grigaliūnas pastebi, kad kai kuriais atvejais įžiebti draugystės tarp vyro ir šuns gali išties nepavykti, tačiau tai dar nereiškia, kad neverta pabandyti santykį keisti.

„Esu turėjęs ne vieną atvejį, kai atveda šuniuką, ir sako – nė vienas vyras neprieina, tik mane prisileidžia. Pastebėjau, kad dažniausiai tai būna mažų veislių šuniukai. Kartais leidžiam šuniui neprieiti, jį užmyluojam ir užbučiuojam užuot skatinę eiti, susipažinti. Jei pasiūlysim kam nors kitam paimti pavadėlį ir su tokiu šunimi pasivaikščioti, patirtis einant su svetimu žmogumi tam šuneliui bus baugi, bet jam reikia to iššūkio. Kartais jį reikia pastūmėti“, – sako K. Grigaliūnas.