Vilnietės Agnės istorija šiek tiek skiriasi nuo tų, kurie drąsiai save vadina šunų aistruoliais arba „šunininkais“. Ji vaikystėje neaugo kartu su keturkojais, jos jau suaugusios norą auginti šunį skeptiškai vertino tėvai, ji nekreipė dėmesio į atgrasančias žinutes apie borderkolių veislės šunis, jų aktyvumą ir visa ko naikinimą, jei šie negauna pakankamai fizinio krūvio. Nepaisant visko, Agnės namuose jau septynerius metus gyvena Mukas ir prieš metus prisijungusi Di.
„Norėjau, kad šuo būtų aktyvus, nes pati esu aktyvi – mėgstu keliauti, laipioti, vaikščioti. Norėjau vidutinio dydžio šuns. Apie borderkolius tuo metu nieko nežinojau, informacija buvo tik anglų kalba. Jaučiau šiokią tokią baimę, kad jie labai aktyvūs, bet pasiryžau tam, nes jie mane labai sužavėjo, ir pagalvojau, kad tikrai susitvarkysiu", - pasakojo pašnekovė.
Jauna moteris savo augintiniams skiria daug kokybiško laiko. Kartu jie sportuoja, keliauja į mišką, vyksta į dresūros pamokas, dalyvauja varžybose: „Rytais einame pasivaikščioti – darbo dienomis 20 minučių, o savaitgalio rytais važiuojame į mišką. Kartais pusryčius jiems reikia užsidirbti – atsisėdu, pasiimu pilną ėdalo indelį ir vieno prašau vieną triuką daryti, kito – kitą. Tai jiems – protinė mankšta. O vakare einame į ilgus pasivaikščiojimus, kad jie galėtų išsidūkti, arba važiuojame į agility (liet. vikrumo) treniruotes. Tai pagrindinis mūsų sportas. Šių treniruočių metu jie labai pavargsta tiek fiziškai, tiek protiškai. Savaitgaliais miškuose užsiimame kinkinių sportu.“
Kinkinių sportas Agnės gyvenime atsirado atsitiktinai. Moters draugas augina du haskius, su kuriais užsiima kinkiniais, tad vieną sykį ji kartu su Muku nuvyko į treniruotę kaip stebėtojai. Mukas, pamatęs, kai pakinkytas šuo nubėga, ėmė kaukti ir kitais būdais rodyti, kad ir jis nori bėgti kartu. Kitą kartą atvykusi į treniruotę Agnė savo augintiniui uždėjo kinkymo petnešas ir pabandė kartu su šunimi važiuoti dviračiu.
„Antro šuns ieškojau kryptingai. Mukas yra iš parodinės linijos, o antro norėjome konkrečiai sportui. Parodiniai šunys yra ramesni. Jeigu jie ką nors dirba, turi įsitikinti, ar tikrai verta tai daryti. Tad ieškojau darbinio, norėjau rimčiau pradėti užsiimti sportu. Lietuvoje tokių buvo mažai, tad parsivežiau šuniuką iš Vengrijos. Di mamos giminė yra ganantys šunys, tėčio – sportuojantys ir ganantys, tad šiomis savybėmis pasižymi ir ji", - teigė ji.
Agnė pasakoja, kad būtent gyvulių ganymas su tam parengtais šunimis yra gana naujas dalykas Lietuvoje. Per pastaruosius kelerius metus šalyje atsirado daugiau šunų, kurie buvo išveisti ganymui, tad natūraliai atsirado ir poreikis išreikšti jų prigimtį – ganymą. Šios treniruotės vyksta specialiame aptvare, į kurį įleidžia 4–5 avis. Pirmą kartą šuo prie avių eina parištas pavadėliu, susipažįsta su jam nematytais gyvūnais. Jeigu šeimininkas mato, jog augintinis domisi avimis, jį paleidžia. Avys pripratusios eiti paskui žmogų, tad šuns tikslas – vyti ir skatinti avis, kad jos eitų žmogaus link. Tokių treniruočių metu greitai atsiskleidžia šuns įgimti instinktai – jie net žvilgsniu gali parodyti, kaip elgtis aviai.
„Mukas, po septynerių metų pirmą kartą pamatęs avis, ant jų lojo, bet po to aprimo. O mažasis nuo pat mažų dienų su jomis pažįstamas. Šunys negali loti ant avių ar bandyti jų paskubinti šiepdami dantis, kąsdami. Iš pradžių šuniui visas procesas tarsi žaidimas, jis laksto aplink, apžiūrinėja. Po kurio laiko pradeda matytis augintinio progresas, avių varymo technika, pozicija, stovėsena, ramumas. Gražu žiūrėti į tokį šunį", - aiškino Agnė.
„Purinos“ projekto komanda netrunka įsitikinti, kad Mukas, pirmasis Agnės šuo, su šeimininke bendrauja ypač šiltai, prie jos prisirišęs, meiliai glaudžiasi prie kelių, prašo, kad glostytų pilvą. Netrukus Agnė patvirtina, kad iš tiesų Mukas yra labai prieraišus šuo, jis net iš tolo atpažįsta jos draugus, yra labai ištikimas ir atsidavęs šeimininkei.
„Di yra dar mažas šuo. Jis gali žaisti su bet kuo ir tas žmogus bus geriausias jo draugas, o Mukas dar ir žiūrės, ar šalia esu aš, ar niekur neinu. Būtent aktyvus laisvalaikis labai sustiprina ryšį tarp manęs ir augintinių. Jei pakankamai daug dėmesio skiri savo šunims, jie nebėga bet kur, laukia nurodymų, stebi, domisi, ką veiksi drauge. Toks šuo lauke neužsiima savais reikalais, jis visada eina su manimi ką nors veikti", - kalbėjo moteris.
Agnė pasakoja, kad per laiką net tėvų nuomonė apie šunis radikaliai pasikeitė. Pradžioje jie tvirtai laikėsi pozicijos, kad šunį galima auginti tik gyvenant nuosavame name, turint daug erdvės, bet susipažinę su Muku bei pamatę, kokią teigiamą įtaką augintinis daro Agnei, savo požiūrį sušvelnino.
„Kai nusipirkau pirmą šunį, jiems nieko nesakiau, tai buvo staigmena. Tėtis iškart atvažiavo susipažinti, mama truputį papyko – buvau studentė, ji sakė, kad šuo yra labai didelė atsakomybė. Bet aš įrodžiau, kad galiu susitvarkyti. Mano tėvai gyvena prie miško, tad dabar net prašosi, jog palikčiau šunis savaitgalį, kad jiems būtų linksmiau eiti pasivaikščioti. Tėvai Muką net išmokė komandos „senelis“ – ją išgirdęs šuo iškart eina pas mano tėtį", - sakė pašnekovė.
Agnės gyvenimo būdas bei požiūris į auginamus šunis tapo viena iš pagrindinių priežasčių, įkvėpusių kompaniją „Purina“ papasakoti jos istoriją. Moteris tik dar kartą patvirtina idėją, kad aktyvus laisvalaikis padeda kurti kokybišką ryšį su gyvūnu bei atskleidžia geriausias jo savybes:
„Man su šunimis labiau patinka sportuoti nei dalyvauti parodose. Taip yra ir dėl bendruomenės – parodose jaučiama didesnė konkurencija, ją net patys šunys jaučia ir stresuoja, mano šunys nesijaučia laimingi, o sporte – šuo laimingas, jis daro tai, kas jam patinka, nesijaučia konkurencijos, šunys džiaugiasi, tą veiklą mėgsta. O ir tuo užsiimantys žmonės nėra mano konkurentai, visada pataria, pagiria, įvardija klaidas.“
„Turime apdovanojimų iš agility ir grožio konkursų. Mes net buvome patekę į čempionų čempionatą. Tam, kad į jį patektų, šuo turi turėti čempiono titulą, vyksta atranka ir 16 jų patenka į šį renginį. Jame šunys net raudonuoju kilimu eina. Ten visi šunys parodiniai, labai dailūs, išpuoselėti... O borderkoliai neatrodo tvarkingi, visada tokie apsivėlę, tad gana juokingai eidami tuo raudonuoju kilimu atrodėme", - sakė moteris.
Pokalbio pabaigoje Agnė „Purinos“ projekto kuratoriams prasitaria, kad iš teisų ne komandos, vedžiojimas, varžybos ir pergalės yra svarbios, o pats santykis su augintiniu. Moteriai jie kaip šeimos nariai ir elgiasi ji su savo augintiniais taip pat, kaip ir su žmonėmis.
„Lietuvoje po truputį keičiasi požiūris į šunis, atsiranda daugiau veiklos, renginių, kuriuose galima kartu dalyvauti su šunimis. Ne tik sportininkams, bet ir mėgėjams. Kiek matau aplink, vaizdas darosi gražesnis", - sakė Agnė.
Užsakymo nr.: PT_73673952