Sulaukė susidomėjimo
Vilniuje sumanytos programos rengėjai pasirūpina, kad iš prieglaudos iškeliaujantis keturkojis būtų paskiepytas kompleksine vakcina, sterilizuotas (kastruotas) ir paženklintas poodine mikroschema. Negana to, kiekvieną mėnesį naujasis šeimininkas bus aprūpinamas pašaru gyvūnui, kraiku, o esant poreikiui bus pasirūpinta veterinariniu gydymu ar suteikiama kitokia pagalba.
Per pirmąją savaitę kvietimu rūpintis likimo nuskriaustais ir silpnesniais susidomėjo daugiau nei 30 garbaus amžiaus vilniečių. Programos sumanytojai tikina, kad tokia draugystė naudinga abiem pusėms: keturkojis keliauja į naujus namus, o senjorai tampa aktyvesni, pagerėja jų emocinė sveikata, mažėja vienišumo jausmas.
Tikslingiau didmiesčiuose
Rokiškyje veikiančios organizacijos „Gyvūnų globa Rokiškyje“ įkūrėja Renata Andriūnienė suabejojo tokio projekto reikalingumu Rokiškio mieste.
„Bendruomenė Rokiškyje ir taip labai rūpinasi beglobiais. O mūsų senjorai ir be programų yra aktyvūs, noriai savanoriauja, pagelbėja mums. Turiu gražų pavyzdį, kai senjorė priglaudė vyresnę kalytę ir jos abi labai gražiai draugauja. Tačiau abejoju, ar tokia programa Rokiškyje būtų tikslinga.
Nėra pas mus tiek daug apleistų gyvūnų, kad reikėtų kurti specialias programas. Gal didžiuosiuose šalies miestuose, kur yra gyvūnų prieglaudos, problema yra aktualesnė. Per 10 metų, kai pradėjome veiklą, matau, kad Rokiškyje žmonės pasidarė kur kas sąmoningesni, kiekvienas prisiima atsakomybę“, – svarstė ji.
Pati moteris šiuo metu sakė globojanti net 9 šunis iš kurių didžioji dalis – senjorai ir, greičiausiai, naujų namų taip ir neberas.
Programą vertina dviprasmiškai
Nors pašnekovė pripažįsta, kad iniciatyva – graži, tuo pat metu įžvelgia ir programos trūkumų.
„Nėra viskas taip paprasta: senjorui, norinčiam priglausti gyvūną, reikia labai gerai apsvarstyti savo galimybes. Ypač, jei jis jau daug vyresnio amžiaus. Gyvūnas yra įsipareigojimas mažiausiai 10-čiai metų. Jis – ne žaislas, turi jausmus.
Vienas iš mano globojamų šunų namų ieškojo jau, kaip sakoma, „n kartų“ ir vis tiek grįždavo. Tad, tiesiog, nebebandom, nes nebeaišku, kaip priimtų kitą šeimininką, kaip reaguotų vėl patekęs į kitą aplinką. Gal kiek kitokia situacija su katinais. Bet sunku ir jiems“, – kalbėjo R. Andriūnienė ir dar kartą pasidžiaugė, kad rajone vis rečiau kyla problemų dėl beglobių šunų.
Pirmiausia – aiškina situaciją
Analogiškai kalbėjo ir organizacijos „Antras šansas“ savanorė Nijolė Pranskūnaitė, kurios atsakomybėje dažniau – katės.
„Programą „Senjoras – senjorui“ mes jau įgyvendiname, tik neįvardijam. Kartais tenka daug aiškinti, diskutuoti, norint įtikinti aštuoniasdešimtmetę damą, kad 9-erių ramus murklys yra tinkamesnis variantas bendram gyvenimui, nei 2 mėnesių žaismingas nenuorama, be perstojo ieškantis veiklos ir ištisą parą reikalaujantis dėmesio.
Neslėpsiu, tenka net susipykti, bet dažniausiai lieka patenkintos abi pusės. Labai dažnai žmonės nori mažiuko, gražaus, bet paskui dalyvauji graudžioje istorijoje, kai močiutė atneša veterinarui gal 4 mėnesiu katytę, kad šis ją užmigdytų. Sako: nebegaliu – labai judri, užuolaidas drasko, kandžioja rankas ir pan. Beje, mes ją ir pavadinom Judre, bet ar dėl to kaltas gyvūnas?“ – patirtimis dalinosi savanorė.
Anot jos, analogiška situacija ir su šunimis: pagyvenusiam senoliui lengviau eiti pasivaikščioti vedant subrendusį, ramų keturkojį. Tokių padovanojimų per metus būna 5 ir daugiau.
Renka pagal žmogų
Nepaisant sunkumų, N. Pranskūnaitė sakė taip pat turinti gražų senjorų bendrystės pavyzdį: keletas kačių apsigyveno pas vyresnius nei 90 metų globėjus.
„Dovanodama gyvūną visada siekiu surinkti informaciją apie gyvūno pageidaujantį žmogų, jo poreikius, lūkesčius, kad visapusiškai įvertinusi situaciją parinkčiau „sugyventinį“, galbūt, net visam likusiam gyvenimui. Jei žmogus daugiau guli lovoje, sunkiau juda, žiūriu, kad katinėlis būtų ramesnis, meilesnis, murktų. Tiek profesinė, tiek ir ilgametė savanorystės patirtis leidžia daryti išvadą apie neginčijamą žmogaus ir gyvūnų sugyvenimo naudą“, – tikina pašnekovė.
Ar dalybos nekelia streso?
Gera girdėti gražias istorijas, kai laikina gyvūno globa tampa ilgalaike. Visgi, jau ne vienerius metus gyvūnų gerove besirūpinančios N. Pranskūnaitės pasiteiravus, ar nesėkmės atveju, jei gyvūnas vėl grįžta į prieglaudą, jis nejaučia streso?
Savanorė aiškino, kad katinui šeimininkų pasikeitimas nėra itin reikšmingas: „Yra gedėjimo laikotarpis, tai – neišvengiama. Bet jei vienas gyvenęs katinėlis atsiduria 30-ies kačių kambary, jis nebegali prisitaikyti. Tokiu atveju jam tikrai geriau naujas žmogus.“
Moteris sakė visada pasidominti, kaip gyvena dovanoti gyvūnai, o juos priėmę senjorai žino, kad ištikus ligai ar bėdai, galima paskambinti ir pasikalbėti. Tuo atveju, jei pablogėja senjoro sveikata ar mirties atveju, gyvūnu, jei gali, pasirūpina artimieji. Nesant galimybių, ieškomi kiti globėjai.
Priima sterilizuotus
Dovanojami gyvūnai, anot pašnekovės, visada yra sterilizuojami, suženklinti, atliktos parazitų šalinimo procedūros.
„Senoliai dažnai yra tie „gailestingieji samariečiai“, kurie negali praeiti pro nuskriaustą, alkaną gyvūną. Tuo naudojasi nedori žmonės, atsikratantys nereikalingais gyvūnais, išmesdami juos prie pakelės sodybų. Čia netrunka įsiveisti kačių kolonijos – savanorių siaubas ir galvos skausmas. Šiuo metu tokių vietų žinau virš 20, o gyvūnų skaičius jose siekia nuo 5 iki 30.
Mano įsitikinimu, to išvengti galima, jei žmonės būtų atsakingai sterilizavę. Dabar tą atliekame mes iš žmonių suaukotų pinigėlių. Ir dabar esame skolingi klinikoms, tad pasinaudodama proga noriu kreiptis į visus, kas mano, kad tai, apie ką pasakojau – prasminga, 1,2 proc. GPM skirti Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijai. Taip pat kviečiu bendradarbiauti ir savanoriauti padedant likimo ir žmogaus nuskriaustiems“, – šūkiu „Vieni dėl kitų ir dėl gyvūnų“ pokalbį užbaigė N. Pranskūnaitė.