Veislė ar dydis agresyvumui įtakos neturi
Ne viena šeima savo namuose turi keturkojį bičiulį. Tačiau taip pat Lietuvoje užfiksuotas ne vienas atvejis, kai namuose auginamas šuo įkanda savo šeimininkui arba mažamečiam vaikui. Ką šunų šeimininkams reikia žinoti ir kaip elgtis su savo augintiniu, kad jų draugystė nevirstų kruvinu konfliktu?
Naujausias pranešimas apie tokį atsitikimą pasirodė dar šį savaitgalį, spalio 27 dieną. Jame teigiama, kad Vilniuje, namuose, devynių metų berniuką sukandžiojo nuosavas rotveilerių veislės šuo. Pasak berniuko mamos, vaikui žaidžiant su vienerių metų amžiaus rotveilerių veislės šunimi, šis įkando berniukui į galvą. Pabrėžiama, kad informacija apie įvykį dar tikslinama.
Viešumoje pasirodančiose istorijose apie šuns ir vaiko ar suaugusio žmogaus konfliktą dažnai minimi didelių veislių šunys, neretai jie būna rotveilerių, dobermanų veislių. Tačiau Šunų dresūros ir laisvalaikio klubo URBAN DOG vadovė, dresuotoja Agnė Jazukevičiūtė sako, kad šuns veislė ir dydis neturi įtakos tam, ar šuo gali įkasti šeimininkui, ar ne. Pašnekovė pabrėžia, kad, jei šuo dar turi dantis, tai įkasti jis gali net ir būdamas 10 metų, jei bus paveiktas tam tikrų išorės veiksnių.
„Yra tam tikra priežastis, kodėl šuo vienaip ar kitaip pasielgė. Mums dažnai atrodo, kad šuo negali kąsti, jis turi viską toleruoti, kęsti“, – aiškina A. Jazukevičiūtė.
Pasak dresuotojos, atvejų, kada šuo kanda, gali būti daug, tačiau dažniausiai kandimas susijęs su agresija, baime, stresu. Kitaip tariant, agresija ir kandimas yra šuns streso išraiška. Be abejo, yra atvejų, kai gyventojai įsigyja šunį su dėl tam tikrų priežasčių jau pažeista psichine sveikata, o tai lemia pasidėjusią agresiją. Tačiau, anot A. Jazukevičiūtės, psichinės sveikatos problemos išryškėja dar pirmaisiais šuniuko gyvenimo mėnesiais.
Lietuvos rotveilerių draugų klubo prezidentė Erika Stepanauskienė, kalbėdama apie nelaimę vilniečių šeimoje, taip pat ragina neakcentuoti šuns veislės ar dydžio, kalbant apie agresijos protrūkius. Anot jos, didžiausią klaidą daro vaikų tėvai, palikdami savo vaikus vienus žaisti su augintiniu.
„Didžiausias klaidas daro tėvai, neatsakingai žiūrėdami į vaikų ir šunų elgesį. Kadangi vaikai su šunimis paliekami be priežiūros, o tai labai klaidinga. Tai turi būti su tėvų priežiūra. Antra, ką daro tėvai, tai leidžia vaikams tyčiotis iš šunų ir daugeliu atvejų šunys kenčia, o kai situacija nueina iki tiek, kad šuo kenčia, jam niekas nepadeda, vaikas nereaguoja į urzgimus, pasitraukimus, tada šuo kanda“, – tikina pašnekovė.
Ji tęsia, kad kalbant apie konkretų minėtą atvejį, pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, ar šuo tikrai yra veislinis, ir ar turi kilmės dokumentus. Pastarieji tam tikra prasme užtikrina, kad šuo psichiškai sveikas ir tai yra labai svarbu, įsigyjant didelių veislių šunis.
Būtina išmokti savo šuns kūno kalbą
Nagrinėdama konkretų spaudoje pasirodžiusį atvejį, kai vienerių metų šuo įkando devynerių metų berniukui, dresuotoja A. Jazukevičiūtė taip pat akcentuoja, kad vertinti situaciją labai sunku, nežinant visų įvykio aplinkybių, tačiau, jei šio šuns psichinė sveikata – gera, galima daryti prielaidą, kad jo agresija pasireiškė trūkus kantrybei. Pasak A. Jazukevičiūtės, tai, kad šuniui nepatinka, kaip su juo yra žaidžiama, parodo jo kūno kalba, tad daugeliu atvejų agresijos ir įkandimo galima išvengti.
„Sveiki šunys nėra linkę iš karto kąsti. Jie daug kalba tyliąja kūno kalba: parodo, kad jaučiasi nepatogiai, bando išvengti tokios situacijos ir iš jos išeiti, kad žmogus suprastų. Tačiau žmonės nėra linkę to suprasti, mes sureaguojame tik tada, kai jau šuo įkando. Čia didžioji problema. Žaidimus taip pat reikia stebėti, nes jeigu šuo kanda, tai vargu, ar tai buvo žaidimas, gali taip atrodyti, kad visą laiką taip žaisdavo ir nieko nebūdavo, bet šuo galbūt nuosekliai to bandė išvengti, nusiraminti viduje, nereiškiant agresijos. Bet kažkada ta taurė būna perpildyta“, – aiškina dresuotoja.
Specialistė tęsia, kad pastebėti šuns reakciją į žaidimą yra labai paprasta. Patenkintas ir žaisti norintis šuo yra atsipalaidavęs, juda jo uodega, nugara, juosmuo. Jeigu pastebima, kad šuo pradeda stingti, suka galvą į šoną, apsilaižo, stipriai į šoną pasuka akis, žiovauja – žaidimą reikia stabdyti ir šunį palikti ramybėje, nes kitas žingsnis gali būti agresija.
„Visa šita kūno kalba sako, kad jis labai nepatogiai jaučiasi, nori, kad nuo jo vaikas atstotų, gal jam skauda, priklausomai nuo elgesio su juo, šunys bando ir atsitraukti, bėga nuo vaiko, o vaikai dažnu atveju vejasi, šuo visais įmanomais būdais stengiasi konflikto išvengti, bet jei nepavyksta, jis naudoja agresiją, kad į jį būtų sureaguota“, – pabrėžia A. Jazukevičiūtė.
Vaikai taip pat turi išmokti bendrauti su šunimi
Dėl galimos šuns agresijos neturėtų būti ramūs ir mažų šunų veislių šeimininkai. Kaip akcentuoja šunų dresuotoja A. Jazukevičiūtė, bet kuris šuo, nepriklausomai, ar didelis jis, ar mažas, į tam tikrus žmogaus veiksmus gali sureaguoti agresija ir kandimu. Todėl dresuotoja rekomenduoja kiekvienam šeimininkui ne tik dresuoti savo šunį, bet ir pačiam mokytis pažinti savo šuns kūno kalbą. Tai ypač svarbu gyventojams, kurie augina vaikus.
„Mano rekomendacija, nesvarbu, kokios veislės šuo, tėvų atsakomybė būtina: negalima palikti vaiko vieno su šunimi. Taip reikia mokyti ne tik šunis nekąsti, bet ir vaikus. Šuo turi išmokti, kokias ribas toleruoti, tačiau vaikai taip pat turi mokėti bendrauti su šunimi. Tai yra gyvūnas, ne žaislas, jo negalima tampyti, sukelti skausmo. Jis taip pat turi pojūčius, jausmus, norus, nenorus. Iš čia ir atsiranda nesusipratimai, konfliktai. Reikia suvokimo, kad šuo yra šuo, o ne žaislas“, – teigia pašnekovė.