„Dogai – aristokratiški šunys, jie augdavo pas vokiečių didikus, tai buvo kaip prabangos simbolis. Sprendžiant iš jo charakterio, jis tikrai nebuvo išveistas medžioklėms. Jis reaguoja į šunis, bet tik todėl, kad nori pažaisti. Į kates ir paukščius nereaguoja", - sako vyras.
Šios veislės šunys nėra itin populiarūs pasaulyje – vienus atbaido jų dydis, kitus – išvaizda, nors dogai itin švelnūs, ramūs ir draugiški. Mantas pasakoja, kad jo pusantrų metų vaikas ir Sabas yra neišskiriami draugai, kurie dalijasi maistu ir dūksta kartu.
„Nemačiau kito šuns, kuris taip gražiai elgtųsi su vaiku. Sabas – labai kantrus šuo, vaikas ir akis jam bando atmerkti, kol jis miega, ir už ausų patampo. Jei skauda, jis tiesiog patraukia galvą į kitą pusę. Bet jis nėra nė karto suurzgęs ar pykčio parodęs. Sabas žino, kad gaus barti, jei bandys iš vaiko atimti maistą. Kai vaikas atkiša jam ką nors valgomo, Sabas tik atsikanda, bet visko nesuvalgo. Neįsivaizdavau, kad šuo gali turėti tiek kantrybės", - tikina gyvūno šeimininkas.
Mantas pasakoja, kad norint, jog šuo tikrai pasižymėtų tokiomis savybėmis, jį reikėtų įsigyti iš patikimo veislyno, kuriame šunys neauginami voljere ar narvuose, kad nuo mažens augintinio psichologija būtų stipri ir sveika, netraumuota. Taip pat reikia auklėti ir skirti pakankamai laiko savo šuniui, tik tokiu atveju juo šeimininkas galės pasitikėti, nuspėti galimą elgseną esant skirtingoms situacijoms.
„Mes jį dresavome pagal savo poreikius, pavyzdžiui, kad vedžiojant netampytų šeimininko, kad atsisėstų, atsigultų – pagrindines taisykles jis žino. Viso to mokėmės mokyklėlėje. Dideliems šunims išsibėgioti yra būtina, bet Sabui nereikia tokio aktyvumo kaip Sibiro haskiams. Po 1,5 valandos vaikščiojimo jis jau būna nuvargęs", - aiškina pašnekovas.
Daugeliui sunku įsivaizduoti, kaip toks didelis šuo gali tilpti namuose. Mantas pataria tiesiog paskaičiuoti, pagalvoti, ar namuose galėtų apsigyventi dar vienas žmogus, ar užtektų jam vietos. Jei taip, vokiečių dogas tikrai tilps. Tiesa, reikia atidžiai žiūrėti, kad šuo, vizgindamas uodegą, jos neprasikirstų į aštrius kampus ar baldus. Mantas pasakoja, kad Sabas tiek buvo nusiplakęs uodegą, jog ant jos atsiradusią žaizdą teko gydyti dvejus metus, kol galiausiai buvo nuspręsta dalį uodegos pašalinti.
„Žmonės, kurie mano, kad šuo gali sugriauti namus, turbūt dar neturi vaikų. Šuo bute turi savo vietą ir tiek. Mes jam neleidžiame laipioti ant baldų. Nors kai būdavo vienas namuose, atsidarydavo duris, todėl mes visas duris esame užrėmę šluotomis, jų namuose turime labai daug. Sabas bijo šluotos kritimo garso. Pas mus virtuvėje nėra durų. Jei norime, kad Sabas neitų į virtuvę, tiesiog į sieną atremiame šluotą ir jis nebeina. Tiesa, Sabas taip pat bijo vandens. Mažą dar galėdavome išmaudyti vonioje, bet dabar tenka sode maudyti ir tai yra ilgas ir streso kupinas procesas. Vandens baimė – dogų bruožas“, - teigia Mantas.
Vyras pasakoja, kad sulaukia nemažai replikų ir nemalonių reakcijų iš gatvėje sutinkamų žmonių. Retas praeivis draugiškai arba bent jau neutraliai praeina pro Sabą. Nemaža dalis lietuvių kritiškai ir su baime vertina šuns dydį ar išvaizdą.
„Kai eina žmonės pro mus su mažu šuniuku, kuris draskosi, loja, Sabas tiesiog ramiai į jį žiūri. Tačiau šeimininkai vis tiek liepia pasiimti tą savo žvėrį. Klausiu: „Ar jis rodo kokią agresiją?“ Jie dažniausiai atsako: „Jis vienu kąsniu gali praryti mūsų šuniuką.“ Nors jis tikrai to nedarytų ir apskritai tokia situacija net negresia einant pro šalį. Senyvo amžiaus žmonės irgi labai jo bijo. Jie nesupranta, kad didelis šuo nereiškia, jog jis agresyvus. Taip pat būna, kai vaikai sako: „Mama, pažiūrėk, koks šuo.“ O ji sako: „Neinam pro čia, nes tas šuo dar mus suės.“ Gaila, kad vaikai taip auginami. Juk daug naudingiau paaiškinti vaikui, kaip elgtis su nepažįstamu šunimi, kad visada reikia atsiklausti šeimininko, ar galima jį paglostyti ir pan.“, - sakė vyras.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais.