Pastaruoju metu tokie įvykiai kartojasi dažnai
„Tą rytą prabudau išgirdęs šuns cyptelėjimą ir pasižiūrėjau į laikrodį, kuris rodė 4 val. Tada nebuvo jokių minčių, kad į kiemą gali ateiti vilkai. Pagalvojau, kad kaimyno kalaitė apsilankė – būna, atbėga, ir jie kartu „duodasi“, žaidžia. Būna, kad šuo užloja, sucypia, ir viskas“, – lemtingą rytą prisimena Julius.
Kraupų reginį jis išvydo anksti ryte, apie 7 val., išėjęs pašerti šuns. Anot pašnekovo, kiemas nėra aptvertas tvora, o šuo buvo pririštas prie būdos. Vyras neabejoja, jog tai vilkų darbas – įvykio kaltininkus išduoda pėdsakai. „Šuo šuns taip nesuėstų ir nepapjautų. Šuo šunį pjautų, pultų, draskytųsi ir garsiai lotų, o čia vilkas tyliai atliko savo darbą“, – tikina vyras.
Paklaustas, ar anksčiau apylinkėse pasitaikydavo panašių įvykių, Julius atsako, jog tai nutinka labai dažnai. „Kiek gyvenu šioje apylinkėje, niekada anksčiau nebuvo tokio vilkų suaktyvėjimo. Tikriausiai padidėjo populiacija, prisidaugino, neįsivaizduoju. Kartais išneša šunis su grandine, su viskuo“, – pasakoja jis.
Vyras tiki, jog problemą reikėtų spręsti kalbantis su medžiotojais. „Svarbu, kad jie pabandytų suskaičiuoti vilkus, pažiūrėtų, kiek jų yra ir galbūt mažintų vilkų populiaciją. Suprantate, jie yra miško sanitarai – tegu būna tie sanitarai, bet nepjausto mūsų gyvūnų, šunų“, – piktinasi Julius.
Seniūnas neskuba kaltinti šuns šeimininko
Tuo metu Kernavės seniūnas Stanislovas Gaidakauskas tikina apie panašius atvejus negirdėjęs per visus 9 darbo metus bei niekada nesusidūręs su vilkais asmeniškai.
„Niekas nenorėtų, kad pas juos užklystų vilkai. Medžiotojai turėtų tam skirti daugiau dėmesio. Mūsų seniūnijoje, rodos, kol kas nebuvo panašių atvejų, sakykime, tai yra likimo dovana. Šuo – brangus augintinis, o tokie atvejai kiekvienam suteikia nemalonių pojūčių. Apgailestauju, kad taip nutiko“, – sako Kernavės seniūnas.
S. Gaidakausko teigimu, už tokį nelaimingą atsitikimą atsakingas yra pats žmogus, tačiau skubėti jo kaltinti irgi negalima.
„Jei šuo būtų laikytas voljere, niekas negalėtų įeiti. Jei šuo laikytas pririštas, kaltinti šeimininko irgi negali, nes tai vienas iš šuns laikymo būdų. Šuo gali būti pririštas, tai neprieštarauja saugaus elgesio su gyvūnu taisyklėms“, – tikina jis.
Metas suprasti, jog šuo – ne signalizacija, o žmogaus draugas
Sužinojusi apie Kernavės rajone nutikusią nelaimę, šunų elgsenos specialistė, „Urban dog" dresūros mokyklos atstovė Vilma Jazukevičiūtė skuba atkreipti dėmesį į tai, jog šuns pririšimas prie grandinės yra atgyvena. „Naudoti šunį kaip signalizaciją – pasenęs dalykas. Tai akivaizdžiai nėra efektyvu ir yra daug kitų būdų užtikrinti namų saugumą. Pririšdami šunį sumažiname jo galimybę apsiginti ir pasislėpti“, – tikina pašnekovė.
Tiesa, tai dar nereiškia, jog šunį būtina laikyti kambaryje. Pasak V. Jazukevičiūtės, kai kurie šunys netgi labiau mėgsta gyventi lauke, tačiau jų rišimo prie grandinės reikėtų atsisakyti.
„Tokiu būdu mes apribojame šunį, bet neapribojame aplinkos – prie šuns gali bet kas prieiti. Taip pat yra voljerai, tačiau juose palikti uždarytą šunį nėra humaniška, nes aptvare jam nelieka jokio gyvenimo. Reikia atsižvelgti į tai, jog šuo – gyvas sutvėrimas, o ne signalizacija. Tada nebus ir jokių tragedijų“, – teigia ji.
Pasak V. Jazukevičiūtės, šioje situacijoje kaltų ieškoti nebereikia. „Mūsų šalyje nėra įstatymų, kurie gintų gyvūnus taip, kaip užsienyje. Užsienyje už tokius pririšimus gresia baudos, o pas mus ne. Pas mus įprasta matyti šuniuką pririštą prie būdos – čia mentalitetas po truputį keičiasi. Turi pasikeisti mąstymas, jog šuo yra pigi signalizacija: ai, vieną suvalgė, kitą pasiimsiu, juk dalina nemokamai. Kai tai pasikeis, nebekils klausimų, kaip apsaugoti šunį nuo vilkų. Juk vilkai irgi ieško, ką paėsti, o čia šuo palojo“, – aiškina šunų elgsenos specialistė.