Apie tai, kokie tragiški likimai atveda gyvūnus į prieglaudas, kalbėjome su daugiau nei 3 metus „Lesės“ gyvūnų globos namuose dirbančia Diana Makarovaite. Ji prisipažįsta, jog prieglaudoje atsidūrė ne tik dėl meilės šunims, bet ir dėl kaltės jausmo – atsikrausčiusi į Vilnių, ji buvo pasižadėjusi bent kas porą savaičių aplankyti gimtinėje pas tėvus likusius šunis, tačiau, užgriuvus darbams, šio pažado nepavyko ištęsėti. Ji jautėsi skolinga šunims, todėl nusprendė jais rūpintis prieglaudoje.
O darbas prieglaudoje emociškai yra sudėtingas: čia D. Makarovaitė kasdien mato atstumtus, niekam nereikalingus gyvūnus. Dažniausios priežastys, dėl kurių gyvūnai apleidžiami – šeimininkai išsikrausto, sukuria šeimą, šeimos nariams pasireiškia alergija.
„Aš turbūt kraustyčiausi gyventi į mašiną su savo šunimi, jeigu nerasčiau buto. Man protu tai nesuvokiama. Būna, ateina vaikas kiekvieną dieną lankyti šunų, nes jis nesupranta, kodėl tėvai atidavė šunį į prieglaudą. Jam tai irgi nėra suvokiama, nes tai buvo tėvų, o ne vaikų sprendimas. Tada tu tam vaikui turi pasakyt, kad, žiūrėk, sorry, tu nebegali ateit į prieglaudą, nes keli stresą gyvūnams, o tie gyvūnai ieškos naujų namų. Tada tu stovi, tas blogietis, ir aiškini 10-ies metų vaikui, kad jis negali eit pas tuos gyvūnus, kurie buvo su juo nuo pat gimimo. Tai yra velniškai skaudu ir sunku, nes turi sukaupti labai daug jėgų ir užgniaužt visas emocijas, kad galėtum tai ištart, kad galėtum ramiai sureaguot ir toliau dirbti savo darbą“, – teigia D. Makarovaitė.
Ją labiausiai piktina tai, jog į prieglaudą atkeliauja jau senais šeimos nariais tapę augintiniai, kuriems daugiau nei 10 metų. Mergina negali suprasti tokio požiūrio, kai šeimos narys yra išmetamas, nes jis sukelia nepatogumų.
„Aš visada žmonėms sakau, kad gyvūnas yra atsakomybė mažiausiai 10–15 metų, ir tu turi daryt viską – gyvent automobilyje, vartot vaistus nuo alergijos, kraustytis į kitą šalį, nes tikrai galimybės yra labai didelės. Kartais žmonės pritrūksta tos atsakomybės, to noro pasiimti gyvūną kartu su savim ir jo neatsikratyt“, – pastebi D. Makarovaitė.
Anot jos, prieglaudoje pasitaiko ir išskirtinai žiaurių bei liūdnų patirčių, viena iš jų – šunelio Lario istorija.
„Vieną dieną šeimininkės sūnus, kuris buvo išgėręs, sugalvojo, kad to šuns nebereikia. Jis pasiėmė metalinį strypą ir sugalvojo tą šunį užmušti. Kaimynai rado tą šunį kraujo klane ir kreipėsi į mus, kad galėtume jį priglausti. Mes sutikom. Šeimininkė nenorėjo atiduoti to šuns, bet jis buvo nupirktas – du alaus buteliai išgelbėjo situaciją ir šuo dabar gyvena pas mus“, – sako D. Makarovaitė.
Daugiau – reportaže.