Narkomanas nupjovė koją, o kaimynai pjudydavo šunimis
Šiuo metu katyte rūpinasi Sigita Šadauskienė – žinant, kaip praeityje gyvūnas buvo skriaudžiamas, sunku patikėti, kaip moteris taip greitai atgavo katytės pasitikėjimą žmogumi. Vis dėlto, Pūkos šeimininkė prisipažįsta, kad tai pasiekti nebuvo lengva.
Katytės gyvenimas prasidėjo tragiškai: apie du metus jai teko gyventi su narkomanu, kuris vieną dieną nupjovė Vilkės koją, o po kurio laiko, perdozavęs narkotikų, mirė. Iš namų, kuriuose nebuvo mylima, katytė pateko į gatvę, kurioje taip pat niekas jos nemylėjo.
S. Šadauskienė pasakoja, kad gatvėje Pūkai viskas atrodė baisu, todėl ji gyveno pasislėpusi po automobiliais. Tiesa, automobiliai jos neapsaugojo nuo žmonių žiaurumo. Kaimynystėje gyvenantys žmonės sugalvojo visai nejuokingą pramogą ir pjudydavo gyvūną šunimis – kiekvieną vakarą ateidavo pasityčioti iš katytės.
Benamis gyvūnas netrukus sulaukė „Vyšnių sodo“ savanorių pagalbos. Prieglaudos feisbuko paskyroje S. Šadauskienė perskaitė katytės gyvenimo aprašymą, kuris ją sukrėtė ir pažadino norą išgelbėti nuskriaustą gyvūną.
„Vilkė patraukė tuo, nes tai buvo išskirtinis gyvūnas. Auginu dar vieną katiną iš prieglaudos ir visada svajojau apie antrą gyvūną. Kadangi gyvenu širdimi, šįkart širdis man pasakė, kad reikia parsivesti katytę namo“, – prisimena S. Šadauskienė.
Baikšti katytė suprato, kad naujuose namuose jai saugu
Moteris skaičiuoja, kad balandžio 18 d. bus praėję metai bendro gyvenimo su Pūka. Per šį laiką gyvūnas akivaizdžiai pasikeitė – šiandien katytę sunku atpažinti.
„Kai tik Pūka pateko į namus, ją baugino žmogaus vaizdas. Turime gerai įrengtą balkoną, tad iš pradžių ją įleidome ten, kad katytė turėtų mažesnę erdvę ir nesiblaškytų. Pirmiausia ji tiesiog daužėsi į stiklus, šokinėjo ant sienų, o man plaukai šiaušėsi – tikrai nesitikėjau tokio varianto. Bet juk žmogus nepasiduoda pačią pirmą dieną“, – prisimena katytės šeimininkė.
Balkono duris ji palikdavo pravertas – netrukus augintinė apsigyveno svetainėje, po lova, kur S. Šadauskienė palikdavo jai maisto.
Turbūt galima suprasti, kodėl Pūka aktyvesnė būdavo naktį – tuo metu jos žmonės neskriausdavo ir ji jautėsi saugiausia, todėl ir naujuose namuose pirmosiomis savaitėmis ji viską mėgdavo daryti naktį.
„Savanoriai, prižiūrėję katytę prieglaudoje, taip pat ateidavo jos aplankyti vėlų vakarą arba nakties metu. Jai toks metas atrodė saugiausias – kad niekas nematytų, kad šunys negąsdintų. Pirmąjį mėnesį ji tik naktimis pas mus ir gyvendavo“, – teigia S. Šadauskienė.
Vis dėlto, netrukus Pūka pajuto, kad naujuose namuose niekas nenori jos skriausti, tad pradėjo dažniau išlįsti iš savo slaptavietės.
„Katytė tuomet pasirodė labai linksma – dieną ji miegodavo, o naktį žaisdavo. Turime daug žaislų, kuriuos ji ridinėdavo. Ji pradėjo vis dažniau išlįsti, pasidomėti, pasižiūrėti į mane. Namuose niekada nėra buvę jokio triukšmo, todėl Pūka pajuto, kad erdvė saugi, kad ant jos niekas balso nepakels“, – mano S. Šadauskienė.
Užsimezgė graži draugystė su katinu „senbuviu“
Tiesa, labiausiai naująją Pūkos šeimininkę nustebino visai ne pabudęs gyvūno noras žaisti. Moters namuose užsimezgė nauja, neįtikėtinai tvirta draugystė.
„Nuo pat pirmos dienos, kai Pūka atsirado pas mane, kitas mano katinas vardu Haskis pradėjo ją globoti. Jis ja labai rūpinosi, pradėjo rodyti visus katiniško gyvenimo malonumus namuose. Pūka jį pamilo ir panašu, kad jai ne tiek žmogaus reikėjo, kiek Haskio. Dabar – kur ji, ten ir jis“, – džiaugiasi S. Šadauskienė.
Santykiai su šeimininke taip pat kasdien darosi vis geresni. Katytė leidžiasi glostoma, bet tik tada, kai ji to nori ir pasiprašo pati.
„Ji mėgsta būti paglostyta, bet vis tiek labiausiai to nori naktį. Naktis jai siejasi su saugumu. Kai aš miegu, ji prieina, su letenyte kepšt, kepšt – paglostyk mane. Bet jei norėčiau ją paglostyti dabar, ji bėgtų šalin. Nepaisant to, šiandien ji neturi ko bijoti, yra labai švelni. Teko apsilankyti pas veterinarą – su ja galima daryti bet ką, ji visiškai rami, nekelia jokių problemų“, – tikina Pūkos šeimininkė.