Charizmatiškosios LNK žinių vedėjos Agnės Zacharevičienės meilė gyvūnams ne tik persidavė sūnui Robertui, bet ir pakeitė vyro Rolando požiūrį į keturkojus augintinius. Šiuo metu Zacharevičių namuose gyvena katė Anička ir šunelis Čarlis.
Abu augintiniai – labai skirtingi. Anička – kilminga katė, kuri labai mėgsta lepinimą, išskirtinį dėmesį ir ramybę. Čarlis – pamestinukas, šiek tiek kuklus, bet labai draugiškas šuo, kurio akys pavergė Agnės ir jos sūnaus širdis. Nenuostabu, kad šių dviejų keturkojų tarpusavio bendravimas nenusileidžia telenovelei, o suteiktas džiaugsmas pripildo namus jaukumu ir ramybe.
„Katės labai norėjo Robertas. Kaip tik artėjo jo gimtadienis, tad nuvažiavome į veislyną, išsirinkome mums patikusį kačiuką ir jį parsivežėme namo. Vyras visada turėjo gana griežtą poziciją ir sakydavo, kad namuose jokio gyvūno nebus, nes gyvūnai turi gyventi lauke, tačiau galimybės prieštarauti dėl naujos gyventojos neturėjo, liko tik susipažinti su faktu. Po kurio laiko vyras priprato prie Aničkos ir ją pamilo. Viskas baigėsi tuo, kad reikalingiausia ir mylimiausia ji tapo būtent Rolandui“ – apie katės atsiradimą pasakoja A. Zacharevičienė.
Mažojo Čarlio atsiradimo istorija sudėtingesnė, bet su labai laiminga pabaiga. „Su Robertu kažką žiūrinėjome internete. Socialiniame tinkle „Facebook“ pamatėme, kad Marijampolės prieglaudoje atsirado šuniukas. Nieko nesimatė, ten buvo kudlos, bet tos akys... Negaliu pasakyti, kokios nuostabios jos buvo.
Iki mano gimtadienio kaip tik buvo likusi savaitė. Paskambinau į prieglaudą ir paklausiau, kaip tas šuniukas laikosi. Prižiūrėtojos pasakė, kad jis labai nepritampa prie kitų šunų. Mano Robertas šalia sėdėdamas jau lūpą tampė ir graudinosi, kad reikia tą šuniuką gelbėt. Tada sakiau, kad tėtis mus visus už durų išstatys, jei šunį namo parvesime, – juokdamasi pasakoja Agnė. – Tačiau ankstyvą rytą išvažiavau į Marijampolę. Tikėjausi, kad šuo bus mažiukas, o ten sėdi didelis, purvinas guzas.
Jis buvo labai apaugęs, niekada turbūt nekirptas, nešukuotas. O jo kvapas... Buvau pasiėmusi mažą rankšluostį, maniau, įsivyniosiu ir ramu, bet kai pamačiau, koks čia šuo... Na ir dingti nėra kur. Juk nesakysiu „ačiū, nebenoriu“. Padėjau rankšluostį ant priekinės automobilio sėdynės, užkroviau šunį ir važiavom namo. Staiga jis užšoko man ant kelių ir niekaip nepavyko jo patraukti. Tas „nuostabus“ aromatas mano panosėje buvo visą kelią iki Vilniaus. Gerai, kad jau buvau sutarusi su kirpykla. Nuvežiau ir sakau: „Mergaitės, darykit ką nors su juo, pabandykit jį iššukuoti“. Merginos atsakė, kad vienintelė išeitis – skusti plikai.
Man jau buvo laikas į darbą, taigi paprašiau, kad Čarlį pasaugotų šunų kirpykloj. Tuo tarpu skambinu Robertui ir sakau: „Pasakyk tėveliui, kad prekybos centre mama išsirinko dovaną, ir nupirkit Aničkai maisto“. Visiškai neįsivaizdavau, kaip tas šuo po kirpyklos atrodys. Paskambinau dar mamai ir paprašiau, kad pas mane užvažiuotų ir pabūtų kol aš iš darbo grįšiu, nes „gali būti problemų“. Sūnus nuvedė Rolandą į gyvūnų parduotuvę nupirkti Aničkai maisto ir jie iškart pamatė mūsų šuniuką, nes jis buvo paleistas po parduotuvę lakstyti.
Rolandas iškart atkreipė į jį dėmesį: „Oi, koks gražus šuniukas, kas čia per veislė?“. O sūnus sako: „Čia mamos dovana“. Vyras nepatikėjo, galvojo, kad čia pokštas ir sako: „Tai gerai, tegu ir lieka čia ta dovana, mes jo neimsim”. Gerai, kad pardavėjos ir kirpėjos pradėjo sakyti: „Neimkit, jis toks geras, mes jį tikrai pasiimsime sau.“ Tada jau neliko kur dingti, teko mano „dovaną“ parvežt namo.
Atsiradus Čarliui, atsirado nauja problema - nepatenkinta katė. „Anička – mūsų princesė. Jos charakteris labai sunkus. Ji namų karalienė. Visada vyrui ant kelių tupi. Jei kažkas nepatinka, pridirba visuose kampuose. Šuns atsiradimas buvo kažkas baisaus. Iš pradžių įleidome į namus Čarlį ir žiūrėjome, kokia bus reakcija. Netrukus turėjome juos uždaryti skirtinguose kambariuose, nes Anička jį puolė, būtų sudraskiusi. Tuo metu Čarlis buvo dar mažas, vos 9 mėnesių šunelis. Vyras pasakė, kad jei jie nesusigyvens, reikės kažką daryti.
Anička mušėsi su juo dar kelis mėnesius. Urgzdavo, puldavo, atiminėdavo jo ėdalą. Kovojo už savo teritoriją. Ir iki šiol, kai Anička valgo, Čarlis neturi teisės užeiti į kambarį. Jis neina, sulaukia kol ji pavalgys ir, jeigu kažkas lieka, tuomet pabaigia. Anička taip mylėjo Rolandą, kad ateidavo rytais jo žadinti, ant krūtinės guldavosi, murkdavo. Tačiau dabar jau taip nebėra, nes iki šiol pasišiaušusi vaikšto“.
„Manau, kad gyvūnai su žmonėmis daro tikrus stebuklus ir mūsų šeimai jie davė beprotiškai daug. Aš savo vyrą pamačiau visiškai iš kitos pusės, kardinaliai kitokį žmogų. Anksčiau jis kačių ypatingai nemėgo, o šunys jo manymu turėjo būti voljere. O dabar grįžta namo, Anička guli ant krūtinės, Čarlis – ant kojų, o jis žiūri televizorių. Kartais vyras dar ir papriekaištauja, kodėl Anička neiššukuota, kodėl skanaus ėdalo nėra nupirkta, nes to, kuris yra, ji nevalgo ar nemėgsta. Taigi, nors vyras visada paskutinis sužino apie “atsiradusius” gyvūnus, galiausiai būtent jis būna didžiausias gyvūnų mylėtojas. Rolandas pats inicijuoja įvairias akcijas ir skatina, Roberto klasė ar mokykla nuvažiuotų į gyvūnų prieglaudas, padėtų jų darbuotojams ir pan“ – apie pokyčius šeimoje atsiradus gyvūnams pasakoja A. Zacharevičienė.
Agnė pastebi, kad gyvūnai namuose ne tik pakeitė vyro požiūrį į augintinius, bet ir padėjo ugdyti sūnaus atsakomybę. „Čarlis sūnui yra ne tik emocijų surinkėjas, bet ir labai daug prisideda prie psichologinės jo būsenos. Pastebiu, kai Robertas grįžta iš mokyklos, pirmiausia apsikabina Čarlį, glosto jį. Tai, manau, nuramina jį, jei diena buvo sunki. Dabar galėčiau turėti kad ir 5 šunis. Net mano vyras pradėjo šnekėti, kad būtų gerai dar tokį Čarliuką įsigyti, kad jie draugai būtų. Bet dar dvejojame ir svarstome ar kitas šuo susidraugautų su Čarliu, ar pavyktų jiems pasidalinti “lyderiavimą” namuose. Dažnai sakome, kad Čarlis – ne šuo. Jis kaip žmogus, kaip vaikas. Keisčiausias dalykas, kad jis miega su minkštais žaisliukais. Jis miega pas sūnų ant palangės, ten prisinešęs, prisiklojęs žaislų įvairiausių. Į lauką irgi nešasi minkštą žaislą.”
Šis straipsnis yra kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai, kaip su tikrais šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.