Žmogus, kuris moka šunų kalbą: kaip suprasti, ką jums sako augintinis

Kūno kalbos neišmanantis žmogus niekada neužmegs tokių gerų santykių su kitais žmonėmis, kaip tas, kuris ją išmano. Anot trenerio ir elgsenos specialisto Steve Mann, tas pats galioja ir tiems, kurie užsiima šunų dresūra: žmogus, nesuprantantis šuns kūno kalbos, negalės nuraminti suirzusio, agresyvaus gyvūno, o ką jau kalbėti apie šuns auklėjimą.

Kūno kalbai suprasti svarbus kontekstas

Spalio 13–14 dienomis vyko šunų šeimininkams skirta konferencija „Chase 2018“, kurios metu pasaulinį pripažinimą pelnę pranešėjai, šunų elgsenos specialistai ir dresūros treneriai kalbėjo apie emocinę ir fizinę šunų sveikatą.

Vienas iš pranešėjų – IMDT (dresuotojų rengimo instituto Didžiojoje Britanijoje) įkūrėjas, treneris-elgsenos specialistas Steve Mann. Jis pasakojo apie tai, kaip teisingai „skaityti” savo šuns kūno kalbą, kad ateityje būtų galima išvengti didelių elgsenos problemų.

Kūno kalbos suvokimas yra esminis dalykas siekiant sukurti gerus santykius ir siekiant savitarpio supratimo.

Norint suprasti šuns kūno kalbą, svarbiausia stebėti jo snukio išraiškas, uodegos judesius bei viso kūno padėtį, judesį ir jo greitį. Vertinant kūno kalbą, svarbu suvokti ir tai, kokiame kontekste ji vyksta – kiekviena išraiška ir judesys skirtingame kontekste gali turėti skirtingą reikšmę.

„Negalime vienareikšmiškai teigti, kad greitas ir sunkus kvėpavimas reiškia tai, kad gyvūnas jaučia įtampą. Galbūt jis 10 minučių vaikėsi kamuoliuką, o gal karštą dieną 10 minučių praleido kaitroje? Turime atkreipti dėmesį į tai, kas įvyko ir sąlygojo tam tikrą reakciją – pagal tai galima logiškai spręsti, ką gyvūno kūno kalba mums sako. Tam, kad galėtume kažką apie tai spręsti, svarbi aplinka ir kontekstas“, – aiškina jis.

Konteksto svarbą įrodančių pavyzdžių galima rasti ir žmonių bendravime – pavyzdžiui, įtemptoje situacijoje atsidūręs žmogus gali imti glostyti savo plaukus ar kasyti galvą, bet tai nereiškia, kad staiga jam panižo – ne, tai tiesiog natūrali reakcija į įtampą, norint ją nuslopinti.

Kodėl šunų kūno kalba „garsesnė“ nei kačių?

S. Mann pabrėžia, kad spręsti apie gyvūno būseną reikėtų stebint ne tik aplinką, bet ir paties gyvūno kūno visumą – negalima daryti išvadų remiantis vienos jo kūno dalies padėtimi ar judesiu. Taigi, nereikėtų manyti, kad žiūrėdami vien į šuns uodegą suprasite, ką gyvūnas nori jums pasakyti – to nebus.

„Šeimininkui svarbu suprasti, kaip jaučiasi jo šuo. Tačiau šis žinojimas yra beprasmis, jei niekaip į tai nereaguosite. Bendravimas nesibaigia ties tuo, kad jūs pastebite ir suprantate kūno kalbą. Bendravimas prasideda tuomet, kai į matomą kūno kalbą atitinkamai sureaguojama. Ji padeda nuspėti tolesnę reakciją“, – teigia jis.

S. Mann auditorijai uždavė klausimą: ar sutinkate, kad daugeliu atžvilgių šuns snukis išraiškingesnis nei katės? Prieštaraujančių salėje neatsirado. S. Mann juokiasi, kad katėms puikiai sektųsi žaisti pokerį, tačiau visgi rūšims, gyvenančioms kartu, kur kas naudingiau turėti išraiškingą kūno kalbą – taip jų individams lengviau vieniems kitus suprasti.

„Šunims reikia bendrauti su kitais šunimis, nes jie nuo seno užmezga tarpusavio ryšius. Tuo metu katės yra vienišės ir draugija joms rūpi mažiau. Būdami grupėje ir pajutę galimą pavojų, šunys savo kūno kalba įspėja vieni kitus – tokia reakcija būtina grupės išgyvenimui. Nuo seno greitai komunikuoti jiems padėdavo kūno kalba, todėl šunys ją turi tokią išraiškingą“, – aiškina treneris ir elgsenos specialistas.

Šunų agresiją išprovokuojame patys

S. Mann prisimena, kad prieš 5–10 metų beveik kiekviename seminare apie probleminį šunų elgesį būdavo kalbama apie plastikinės rankos naudojimą identifikuojant agresyvaus maisto saugojimo problemą. Dirbtine ranka per atstumą nuo šuns traukiamas ėdalo dubuo leisdavo pastebėti, kaip šuo į tai reaguoja bei užtikrindavo saugumą, jei visgi šuo pasirodytų agresyvus.

Toks įrankis dažniausiai naudojamas prieglaudose, tikrinant, kurie šunys yra pasiruošę keliauti į naujus namus, tačiau kartais plastikinių rankų imasi ir dresuotojai, stebintys dresūros progresą.

„Nepripažįstu tokios priemonės naudojimui dresūroje – juk pavojinga, kai žmogus baksnoja mešką tol, kol ši pasako „eik šalin“, tik kitokiais žodžiais. Aš ir taip žinau, kaip atrodo urzgiantis šuo – nereikia to provokuoti“, – teigia jis.

Šio įrankio poveikis gali būti priešingas – pavyzdžiui, jei dresuotojas ėdančio šuns dubenėlį baksnoja plastikine ranka ir nereaguoja į šuns urzgimą, o dirgiklį patraukia tik tada, kai šuo pradeda kąsti, šuo kaip tik suvokia, kad kąsdamas ir būdamas agresyvus jis gaus ramybę, kurios jam reikia.

„Taip elgtis beprotiška – tai tik dar labiau susiaurina šuns kūno kalbą. Tuomet, norėdami pasiekti savo, jie iškart elgiasi agresyviai. Tačiau suerzintas šuo neiškart puola – yra daug kitų subtilesnių ženklų, rodančių baimę ir susierzinimą, kuriuos turime pastebėti – galvos nuleidimas, žiovulys, kvėpavimo pasikeitimas. Turime reaguoti į tai“, – pabrėžia jis.

Kūno kalbą padės suprasti akys

Anot S. Mann, labai daug apie šuns savijautą pasako jo akys: dažnas mirksėjimas, nerūpestingas arba įtemptas žvilgsnis, susiraukimas – kiekviena išraiška skirtingose situacijose turi savitą reikšmę.

Pavyzdžiui, kai šuns akyse matoma daugiau nei įprasta baltosios akies dalies – odenos, toks žvilgsnio pokytis dažniausiai siejamas su resursų saugojimu ir yra pastebimas daugybės laukinių gyvūnų, saugančių savo grobį, elgsenoje.

Saugodamas savo resursus, gyvūnas kūnu pasisuka į grobį, tačiau akimis seka aplinką, saugodamasis nuo potencialių grėsmių – todėl iš šalies gyvūno akyse matoma daugiau odenos nei įprastai. Tuo metu išplėstos akys reiškia susijaudinimą, įskaitant ir džiugesį, ir nerimą.

Kai šuo atrodo taip, tarsi būtų patekęs į vėjo tunelį ar savo išvaizda primena ruonį – atgal nuleistomis ausimis ir tarytum atgal pasistūmusiais bruožais – tai reiškia šuns baimę. S. Mann pabrėžia, kad bruožų pasistūmėjimas horizontalioje ašyje siejamas su baime. Tuo metu bruožų pasistūmėjimas vertikalioje ašyje – dantų šiepimas, snukio iškėlimas – dažniau sietinas su agresyviu elgesiu.

Ką reiškia šuns šypsena?

Tiesa, šioje teorijoje yra išimtis – šypsena. Keista yra tai, kad šunys vieni kitiems nesišypso ir taip elgiasi tik prie žmonių. Ar tokiu elgesiu šunys bando atkartoti žmones? S. Mann juokiasi, kad šuo – ne beždžionė.

Treneris ir elgsenos specialistas teigia turintis kitą teoriją ir mano, kad toks elgesys – kažkas panašaus į arkliams būdingą Flemeno reakciją. Ši reakcija padeda arkliams atpažinti rujojančias kumeles užuodžiant feromoną.

Flemeno reakcijos metu arkliai atviepia viršutinę lūpą ir, uždarydami šnerves, įkvepia oro į Jakobsono organą, esantį tarp nosies ir burnos ertmės. Tuo metu atrodo, kad arkliai šypsosi.

Visgi, nėra atlikta daug tyrimų, kas lemia šuns išraišką, kuri mums primena šypseną. S. Mann įtaria, kad šunų atveju tai taip pat sietina su poravimuisi, svarbios informacijos rinkimu naudojant uoslę.

Nuotraukos iš konferencijos: