Paklausta, kaip sugalvojo žygiuoti kartu su savo šunimis, Neringa atsako, kad tai atsitiko gana natūraliai, kartu su pirmojo šuns įsigijimu: „Lietuvoje tuo metu buvo pradėti organizuoti masiniai pėsčiųjų žygiai, į kuriuos rinkdavosi ir žmonės su savo augintiniais. Kadangi turėjome tikrai aktyvų šunį, kuriam judėti ir būti gamtoje yra didelė šventė ir netgi būtinybė, nusprendėme sudalyvauti viename žygių. Pagalvojome, jog bus proga praleisti dieną gamtoje, pabendrauti su žmonėmis, „iškrauti“ augintinį ir tuo pačiu pamatyti gražias Lietuvos vietas.“
Neringa pasakoja, kad yra žygiavusi su įvairaus dydžio grupėmis, jos manymu, nėra optimalaus dydžio žygeivių grupės, kur visi jaustųsi labai komfortiškai. Tai priklauso nuo pačių žmonių, jų poreikių, taip pat ir nuo to, ar išauklėti jų augintiniai.
„Mes dažniausiai einame maža grupele arba tik dviese, kadangi suplanuojame gana didelius atstumus ir norinčiųjų prie mūsų prisijungti paprastai nebūna daug“, – šypsosi Neringa.
Ėjimą pėsčiomis Neringa laiko sportu, todėl, jos nuomone, kaip ir kiekvienam sportui, tam būtina iš anksto pasirengti. Renkantis žygio atstumą reikia įvertinti šuns fizinę būklę, amžių ir netgi veislę. Tikrai nereikėtų imti į žygį itin jauno ar fiziškai nepasirengusio šuniuko. Patartina atsižvelgti ir į šuns veislę. Sakykime, jei turi šunį plokščiu snukiu (buldogas, mopsas), būtina atsižvelgti, kokia bus oro temperatūra, ar nebus per karšta, ar pakeliui žygeiviai ras pavėsį. Šunų gerovė, pasak Neringos, visais atvejais turi būti pirmoje vietoje.
„Mūsų auginami šunys pakankamai ištvermingi ir į trumpesnius žygius jau keliavo nuo 8-9 mėnesių amžiaus, – aiškina žygių mėgėja. – Tačiau nereikėtų pamiršti dresūros svarbos: šuo turi mokėti eiti nesiblaškydamas, per daug nesisukinėti į šonus, nes po ilgesnio atstumo toks mėtymasis labai išvargina. Šunis į žygius vedame su petnešomis, prisegtus specialiu lynu prie specialaus diržo, todėl labai svarbu, ypač einant ilgesnę trasą, kad šuo mokėtų ramiai eiti tiesiai.“
Žygeivė Neringa sako niekada neskaičiavusi, kiek kilometrų ar žygių su šunimis jau įveikė, tačiau mielai kaupia iš žygių parsivežtus medalius ir, galbūt ateis diena, kai prisiruoš juos suskaičiuoti ir sukabinti ant sienos.
Ruošdamasi į žygį ji būtinai pasirūpina vandeniu. Sau ir augintiniams. Taip pat labai svarbu iš anksto, o ne žygio dieną, pasirūpinti kokybiška avalyne, patogiais drabužiais, lietpalčiu, nes peršlapus eiti labai nesmagu.
„Šunims pasiimu dubenėlį, taip pat įsidedu batukus šunims. Per tiek metų batukus apaviau tik porą kartų, bet jie tikrai išgelbėjo, kai reikėjo ilgai eiti per šviežiai nušienautas pievas, o ražienos tiesiog rėžė šunų pėdutes“, – prisimena Neringa.
Ji nepataria prisikrauti į kuprinę nereikalingų daiktų. Viską susidėti reikia protingai, kadangi nešulį teks nešti ilgą kelią ir, laikui bėgant, pavargsite nuo svorio, o nereikalingų daiktų, tikėtina, net neišsitrauksite iš kuprinės.
Paprašyta prisiminti sunkiausią ar pavojingiausią žygį, mergina atsako, jog kiekvienas žygis yra savotiškas išbandymas, tačiau vienas sunkiausių žygių buvęs šimto kilometrų ėjimas pajūriu. Ir užtruko jis... nei daug, nei mažai – parą!
„Ėjome smėliu. Lijo. Nesustojome nakvynės, bet viską atpirko emocijos ir džiaugsmas, įveikus maršrutą. Tai buvo nuostabiausias poilsis protui. Taip pat manau, jog tai buvo pats kokybiškiausias laikas, praleistas su augintiniu. Kitas sudėtingas žygis – kopimas į Rysy kalną, aukščiausią Lenkijos viršukalnę. Kopėme sniegu, ledu, laikėmės už grandinių ir tuo pačiu metu turėjome rūpintis ir prilaikyti šunį. Įkopus paaiškėjo: lengviausiai viršukalnę įveikė šuo! Gal jam taip lengva buvo todėl, kad vasaros viduryje pagaliau aptiko sniego ir pasijuto esąs tikras Sibiro haskis! Neatrodė pavargęs – šuo buvo pats laimingiausias žygeivis“, – pėsčiųjų žygių prisiminimais dalijosi Neringa Vanju.
Žygiams su augintiniais reikia ruoštis iš anksto – pradėkite nuo šuns dresūros, iš pradžių įveikite nedidelius atstumus, pasidomėkite įranga žygeiviams. „Planuokite maršrutus, svajokite ir jums tikrai pasiseks!“, – sako pėsčiųjų žygių „fanė“ Neringa.
Taigi, kol baigsis pandemija ir karantinas, per tą laiką jūs jau būsite pasirengę žygiuoti. Didžiausia Lietuvos šunų augintojų bendruomenė – Lietuvos kinologų draugija kasmet balandžio 24-ąją visus šunų mylėtojus kviečia švęsti ŠUNS DIENĄ. Kasmet šios šventės idėja vis kita, o šiemet mes jus kviečiame žygiuoti, keliauti ir būti kartu su savo augintiniais. „ŠUO IR AŠ: kelionių draugai“ – tokia yra 2020 m. Šuns dienos tema.