Deja, viena iš voveryčių neišgyveno, o apsilankęs veterinaras pareiškė, kad antrai voverytei taip pat nėra šansų išgyventi be specialios priežiūros. Tai išgirdę, Christina ir Michael nusprendė priglausti Thumbeliną ir pamėginti ją išgelbėti.
Nuo pat pirmų dienų, voverytės gyvenimas buvo neįprastas. Gimusi neįprastu metu ir netekusi sesutės, Thumbelina augo be jokio ryšio su kitomis voverėmis. Ji augo lėčiau, nei įprasta voverėms: nors paūgėję gyvūnai atpranta nuo pieno ir pradeda domėtis maistu, voverė dar ilgai gėrė pieną iš buteliuko ir neskubėjo domėtis kažkuo daugiau. Taip pat jai nesinorėjo nei šokinėti, nei laipioti: ji mieliau vaikščiojo arba sėdėjo, nei lakstė.
Nepaisant didelių pastangų integruoti Thumbeliną į voverių bendruomenę, panašu, kad kitos voverės jos niekada nedomino. Vienas iš ją globojusių žmonių sako: „Nežinau, kuo ji mano esanti, bet tikrai ne vovere.“
Šiandien Thumbelina džiaugiasi ramiu gyvenimu su savo globėjais, kartais iškrėsdama jiems išdaigų. Voverė dievina saldžius žirnelius, gražgarstes ir avokadus. Visgi, ji negali pakęsti lauko, šalčio, kitų voverių ir dulkių siurblio.
Daugiau rasite čia.
