Antrą teksto dalį galite rasti ČIA.
Daugumai grynaveislių šunų, kurie bus veisiami, paprastai atliekama oficiali ekspertizė (HIP - klubo sąnarių ir ED - alkūnės sąnarių). Šunų, kuriems būtina ši ekspertizė, veislių sąrašą nustato LKD veisimo nuostatai, tačiau keturkojį ištirti galima ir savo noru (pvz., jei šis ruošiamas sportui). Daugeliui šunų ekspertizę galima atlikti nuo 12 mėn. amžiaus, tačiau itin didelių veislių atstovams ji atliekama nuo 18 mėn. amžiaus. Norint atlikti ekspertizę į pagalbą tenka pasitelkti rentgeno apartą. Tyrimas atliekamas anestezuotam šuniui.
HIP (klubo sąnarių) displazijos vertinimas:
A – Klubo sąnarių displazijos nėra
B – Beveik normalūs klubo sąnariai
C – Lengva klubo sąnarių displazija
D – Vidutinė klubo sąnarių displazija
E – Sunki klubo sąnarių displazija
Deja, net rentgenograma ne visada būna tiksli – vieno tyrimo duomenimis, 80 proc. šunų, kurie ištyrus tradiciniais metodais laikomi normaliais, išties gali būti rizikos grupėje, kuriai gresia displazijos bei osteoartrito išsivystymas. Gali būti, kad dėl to net selektyviai veisiant tik puikiai įvertintus šunis, veislės vis viena nėra visiškai išvaduotos nuo šios problemos.
Kai padėti kenčiančiam šuniui?
Kadangi klubo sąnario displazija nepagydoma ir sukelia negrįžtamus pakitimus, šuniui padėti galima malšinant simptomus ir kuo ilgesniam laikui pratęsiant kuo normalesnį jo gyvenimą. Nuskausminamųjų vaistų geriau vengti kiek įmanoma – skausmo nejausdamas gyvūnas judės aktyviau ir gali dar labiau pabloginti savo būklę.
Pažeisto sąnario funkcijas galima atstatyti chirurginiu būdu – iš dalies ar visiškai protezuojant klubo sąnarį.
Geriausia, jei susiimama kai šuo dar jaunas. Displazijos paveiktam keturkojui negalima sportuoti ar pervargti, tačiau jis turi judėti pakankamai, kad minkštieji audiniai palaikytų sąnarį stabilų. Be to, pasyvaus judėjimo metu kremzlės maitinasi ir atsinaujina – tad šuniu naudingi ilgi, lėti pasivaikščiojimai, plaukimas (o, ypač plaukimas – jei šuo plaukia taisyklingai, judesio metu sąnariai „maitinasi“, tačiau nėra apkrauti). Keturkojį patartina saugoti nuo traumų, peršalimo.
Neretai šeimininkai išbando ir alternatyvias priemones, kurios kartais padeda. Viena jų – taškinis masažas, arba akupresūra. Spaudžiami trys akupresūros taškai, supantys dubenkaulį: BL54, GB29 ir GB30. Alternatyvios veterinarinės medicinos atstovai teigia, kad jų stimuliavimas malšina skausmą. Apie minutę šie taškai spaudžiami trimis pirštais: vienos rankos rodomuoju, kitos – rodomuoju ir nykščiu.
Kasdienis masažas gali atpalaiduoti įsitempusius raumenis ir pagerinti kraujo apytaką, tokiu būdu taip pat sumažindamas skausmą. Masažą rekomenduojama pradėti lėtais judesiais – tai sušildys raumenis. Kaulų nespauskite – trinkite tik raumenis. Apie tai, kaip teisingai atlikti masažą ir rasti akupresūros taškus, galite pažiūrėti šiuose vaizdo įrašuose:
Skaudantiems sąnariams gali padėti šildymas. Šiluma gerina kraujotaką ir sumažina skausmą. Tereikia karšto vandens pripilti į šildymo pūslę ar paprasčiausią butelį, apvynioti jį rankšluosčiu ir 10 min. laikyti prie skaudančio sąnario. Procedūrą taikyti 1 – 2 kartus dienoje.
Kadangi dėl displazijos sąnariai patiria netolygias apkrovas, jie gali greičiau susidėvėti, kas veda prie skausmingo artrito. Kremzlei atkurti paprastai naudojami papildai su gliukozaminu (iki 23 kg sveriantiems šunims dienai jo reikia 250 mg, didesniems 500 mg) arba gliukozamino ir chondroitino mišinys.
Dažnai skausmą sukelia uždegimas apie sąnarį. Jį, kaip ir kremzlių patiriamos žalos laipsnį, sumažinti gali vitaminai E ir C. Šunims, sveriantiems iki 7 kg, kasdien rekomenduojama duoti 10 TV vitamino E, sveriantiems 7 – 23 kg – iki 320 TV, didesniems – 30 TV. Vitaminą C rekomenduojama duoti miltelių pavidalu – taip jis lengviau virškinamas. Daugiau kaip 23 kg sveriantiems šunims rekomenduojama kasdien duoti ketvirtį arbatinio šaukštelio (1000 mg), 7 – 23 kg – aštuntadalį, mažesniems – nedidelį žiupsnelį vitamino C. Tik atsiminkite, kad jis gali sukelti viduriavimą.
Kalbant apie vaistažoles, viena populiariausių – boslevija (Boswellia serrata). Dėl tikslios dozes vertėtų pasitrati su veterinaru, bet paprastai rekomenduojama 150 – 200 mg dienai. Taip pat daug teigiamų atsiliepimų galima išgirsti apie vadinamąjį „velnio leteną“ (šliaužiantįjį inkaruotį). Šio metu rinkoje yra gausybė šunų sąnariams skirtų papildų, tad tinkamą preparatą išsirinkti neturėtų būti sunku.
Prevencija
Nors dar nežinoma, kaip užkirsti kelią sąnarių palaidumo vystymuisi, galima įvardinti kai kuriuos veiksnius, kuriuos įmanoma kontroliuoti. Pirmiausia, ko privalo imtis veisėjas – tai atrankinis šunų veisimas mažinant klubo sąnario ligos paplitimą (kas yra kiek pavojinga, kadangi taip prastėja veislės genofondas). Toliau seka aplinkos veiksnių kontrolė, kuri gal ir nepadės išvengti displazijos, tačiau sumažins jos laipsnį.
Veisėjas privalo informuoti šuniuko savininkus apie tai, kaip reikia elgtis su nauju keturkoju ir perspėti, kad per daug meilės gali jį stipriai sužaloti. Peršėrimas, raciono pakitimai (skanus šlamštas nuo stalo, sausainiukai), per daug fizinės veiklos gali nebaisų klubo „palaidumą“ paversti skausminga displazija.
Šuniukai atrodo tvirti ir elastingi, tačiau jų skeletas nesubrendęs ir suaugusio šuns dydį pasieks tik 5 – 6 mėn. amžiaus, o kaulėti baigs 12 – 24 mėn. Gal tie Youtube vaizdeliai apie nuo laiptų besiverčiančius šuniukus ir atrodo labai žavingi bei linksmi, tačiau išties juose nėra nieko smagaus.
Žinoma, vengiant displazijos išsivystymo negalima šunyčio uždaryti visai dienai į narvelį - tam tikras fizinis krūvis jam naudingas, jo dėka tvirtėja klubų srities raumenynas, geriau prilaikomos sąnarių sudedamosios dalys. Gera minkštųjų audinių būklė – svarbi sąlyga displazijos prevencijai.
Gan neseniai mokslininkai pristatė dar vieną prevencinę programą - Juvenile Pubic Symphysidesis (JPS), kurios metu mažiems šuniukams šildomos sritys netoli dubens centro. Taip žudomos už kaulų vystymąsi atsakingos ląstelės, ko dėka veterinarai gali „liepti“ kaulams augti skirtingais tempais ir formuoti pageidaujamus klubų sąnarių kampus. Ši procedūra rekomenduojama 16 – 20 sav. amžiaus šuniukams.
Svarbiausi aplinkos veiksniai, kurių privalu vengti (ypač auginant „rizikos grupės“ šuniuką):
- netinkamas fizinis krūvis;
- peršėrimas;
- per daug maisto medžiagų, vitaminų, skatinančių greitą augimą.