Šunų dresuotoja atskleidžia, kaip geriau suprasti savo augintinį: dažnai šuns kūno kalbą interpretuojame neteisingai

Įsivaizduokime: artėja didžiosios metų šventės, vaikai, dažnai nesuprantantys laukiančių atsakomybių, tėvelių pasiprašo keturkojo draugo. Šuneliui, nesvarbu, ar dar visai mažučiui, ar jau paaugusiam, atsidūrus naujoje vietoje kyla nemažai išbandymų, jo savininkams – lygiai taip pat. Ko reikia, jog naujasis šeimos narys sėkmingai užmegztų ryšį su šeimininkais, dalijasi Lietuvos kinologų draugijos (LKD) dresuotoja, „Gabus“ šunų dresūros mokyklos įkūrėja ir vadovė, Marijampolės tarnybinės-dekoratyvinės šunininkystės klubo „Draugas“ prezidentė Gabija Vyšniauskaitė.

„Šuo pirmiausia turi būti suaugusių šeimos narių sprendimas, nes atsakomybę už gyvūną neš jie. Šuo gali būti dovana, tačiau jokiu būdu ne staigmena. Šeima turi ruoštis gyvūno auginimui, atsakingai pasirinkti tinkamą savo gyvenimo būdui šunį, įsigyti reikiamus daiktus, užsiregistruoti dresūros pamokoms, susisiekti su veterinaru. Šuo yra didelė atsakomybė bent dešimčiai metų, todėl jai reikia tinkamo pasiruošimo“, – primena G. Vyšniauskaitė.

Maisto bei vietos parinkimas augintiniui

Kalbant apie maistą, dėl jo geriausiai patars šuns veisėjas arba veterinaras. Dėl augintinio vietos – rekomenduoju pratinti miegoti atskirai šuniui skirtame guolyje arba narve, kad prireikus augintinis galėtų ramiai miegoti vienas. Pasikviesti miegoti kartu į lovą visada spėsite, tačiau pripratinus miegoti tik kartu su šeimininku, vėliau gali būti sunku šunį „iškraustyti“ miegoti atskirai.

Šuns kūno kalbos „skaitymas“

Žmogaus elgesys su gyvūnu turi būti pagarbus. Šuo nepasirinko gyventi pas mus, todėl žmogus yra atsakingas už tinkamų sąlygų šuniui sukūrimą. Būtų puiku, jeigu kiekvienas šuns savininkas pasidomėtų šuns kūno kalba, poreikiais, mokymosi ypatumais. Dažnai šuns kūno kalbą interpretuojame neteisingai. Tai – normalu, nes šuns ir žmogaus kūno kalba skiriasi, tačiau reikėtų įdėti pastangų ir išmokti „skaityti“, ką mums sako šuo.

Pasitaiko, kad blogai interpretuojami šuns rodomi signalai, kuriais jis prašo erdvės, ramybės. Nekreipiama dėmesio į šuns urzgimą (ypač jeigu šuo mažas), lūpų šiepimą ar subtilesnius ženklus, tokius kaip žvilgsnio nusukimas, lekavimas, padidėjęs seilėtekis, pilnas nusisukimas, bendra kūno įtampa. Visus šuns rodomus signalus reikia vertinti konkrečioje situacijoje (pvz.: šuo lekuoti gali tiesiog dėl karščio, nebūtinai dėl patiriamo streso), tačiau bendra tendencija tokia, kad šeimininkai praleidžia daug subtilių įspėjimų ir savo pačių elgseną pakeičia tik šuniui kandant. Yra šunų, kurie iš paskutiniųjų laikysis ir nekąs, tačiau yra ir tokių, kurie gana greitai nuspręs jiems nepatinkančią situaciją spręsti dantimis.

Dauguma šunų nemėgsta apkabinimų, tačiau juos toleruoja. Jeigu norite patikrinti, ar jūsų šuniui patinka jūsų rodomas dėmesys, trumpam sustokite ir stebėkite, ar jis prašosi dar. Dalis šunų dievina bet kokį fizinį kontaktą, dalis jį mėgsta tik namų aplinkoje, tuo tarpu kitiems prisilietimai nekelia jokių arba neigiamas emocijas.

Jeigu sunku suprasti šuns kūno kalbą, mokantis naudinga žiūrėti sulėtintą video įrašą – taip bus lengviau pastebėti subtilius ženklus. Žinoma, jeigu šuo kažko nemėgsta (pvz.: šukavimo, nagų kirpimo), galima jį pripratinti prie tokių procedūrų. Šunys mokosi greitai ir yra kantrūs gyvūnai, tačiau ilgai ignoruojama jų kūno kalba gali sukelti problemų.

Nuolat sulaukiu skambučių dėl šunų, kurie kanda šeimininkams, neleidžia eiti pro duris, kai yra neįmanoma saugiai nukelti šuns nuo lovos ar praeiti pro šalį, kai šuo ėda. Tokios problemos (su labai retomis išimtimis) neatsiranda per dieną – elgsena keičiasi pamažu. Norint užbėgti įvykiams už akių ir neturėti problemų su šunimi ateityje, kūno kalbos skaitymas yra labai svarbus.

Nerodyti savo lyderystės, bet nustatyti taisykles

Šeimininkas turėtų būti nuspėjamas, suteikiantis šuniui saugumą ir laiko bei erdvės prireikus pabūti ramiai. Šuo gerai jaučiasi prie šeimininko, kurio taisyklės aiškios – kas leidžiama, o kas ne, kokia dienos rutina, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nenorėčiau to įvardinti lyderyste, nes dažnas žmogus taip suvokia kaip perteklinį jėgos rodymą. Labiau tai įvardinčiau kaip aiškių taisyklių nustatymą.

Ramybė ir poilsio laikas

Gyvūnui, kaip ir žmogui, reikia ramybės periodų, kai jis gali pabūti vienas, išsimiegoti, nusiraminti. Nervų sistemai reikia pailsėti, ypač jeigu kalbame apie jautrų šunį. Šuo turi turėti savo erdvę, kur jo kada panorėję netrukdytų kiti augintiniai ar žmonės.

Kaip ir minėta, labai svarbu stengtis suprasti gyvūno kūno kalbą, jog išsiaiškintume, kokį keturkojį auginame. Tik tokiu atveju žinosime, kiek asmeninės erdvės ir poilsio reikia mūsų šuniui.

Mokyti – niekada nevėlu

Mokyti galima bet kokio amžiaus šunį. Kuo vyresnis šuo, tuo ilgiau gali užtrukti pakeisti įsisenėjusius įpročius. Vis dėlto šunys mokosi labai greitai, todėl gali jau po kelių pakartojimų įsidėmėti naujas elgsenas. Nepriklausomai nuo šuns amžiaus, pirmiausia reikia sukurti ryšį - parodyti, kad mumis galima pasitikėti, kad prie mūsų šuniui bus saugu. Vėliau, pagal poreikį, galima mokyti komandų, triukų, įvairių namų elgsenos taisyklių ir tiesiog mėgautis laiku su šunimi.