Vasaros karščiai kankina ir augintinius: štai kokią pagalbą privalu jiems suteikti

Vasariški karščiai vargina ne tik žmones, bet ir jų augintinius, kuriems saulė taipogi gali būti pavojinga. Kaip ir kodėl šiuo laikotarpiu svarbu juos apsaugoti nuo perkaitimo, laidoje „Delfi rytas“ kalbėjome su gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ komunikacijos vadove Diana Makarovaite.

Kaip teigia D. Makarovaitė, prieglaudoje jau kurį laiką galima matyti gyvūnų reakciją į vasariškus karščius – dalis keturkojų, net ir labai mėgstančių pasivaikščiojimus, šiuo laikotarpiu jų atsisako ir mieliau nuo saulės slepiasi savo narvuose.

Atsižvelgiant į tai, kad augintiniai yra priklausomi nuo žmogaus ir patys apsiginti nuo karščio gali ne visada, ši užduotis tenka gyvūno šeimininkui. Nors gali atrodyti, kad gyvūnas perkaisti gali tik būdamas lauke, saulėkaitoje, D. Makarovaitė patikina, kad tai gali nutikti ir būnant namuose ar automobilyje.

„Dažniausiai turime atvejų, kai gyvūnas perkaista automobilyje. Šeimininkui atrodo, kad paliksiu augintinį porai minučių, nubėgsiu į parduotuvę, tačiau tuo metu temperatūra automobilyje kyla žaibiškai. Vos per 10 minučių ji gali pasiekti net 40-45^oC, kuomet gyvūnui nepavyksta normaliai kvėpuoti ir ramiai išbūti“, – perspėja D. Makarovaitė.

Ji pabrėžia, kad per karščius šuns negalima palikti automobilyje net kelioms minutėms. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad palikti vieni automobilyje augintiniai patiria stresą, todėl padažnėja jų širdies ritmas, pagreitėja kvėpavimas, šuo greičiau iškvėpuoja vėsų orą ir prisikvėpuoja daugiau karšto. Tad pastebėjus automobilyje likusį vieną augintinį, D. Makarovaitė rekomenduoja skambinti 112 ar prašyti pagalbos rasti šeimininką šalia esančioje parduotuvėje, kad pavyktų greičiau išlaisvinti gyvūną.

Namuose augintiniams pakelti didelius karščius gali padėti ventiliatoriai, kondicionieriai. Svarbu dažniau pasiūlyti vėsaus, bet ne šalto vandens, pridengti drėgnu rankšluosčiu, naudoti vėsinančius kilimėlius ir liemenes. Tačiau D. Makarovaitė įspėja, kad drėgną rankšluostį reikėtų naudoti atsargiai.

„Galima šunį kažkiek pridengti drėgnu rankšluosčiu, tačiau negalima jo laikyti ilgai. Drėgnas rankšluostis ant šilto šuns kūno gali sukurti šiltnamio efektą, ir atsitinka taip, kad šuo pradeda dar labiau kaisti. Reiktų leisti šuniui pačiam rinktis, kur gulėti, ir netempti jo į saulę“, – pataria ji.

Perkaisti gali ne tik šunys, bet ir katės, tačiau D. Makarovaitė pastebi, kad įprastai joms geriau sekasi užtikrinti sau aplinką, kurioje neperkaistų.

„Katinai nėra tokie prieraišūs žmogui – jie dažniau renkasi savo lokacijas, nueina vienur, kitur, pasivolioja. Kad katinas pasitrauks, kai jam per karšta, yra didesnė tikimybė, nebent tai yra mažesnis kačiukas ar senjoras. Gavę didesnį šilumos kiekį, jie tampa vangesni ir nebegali pasitraukti.

Su šunimis yra šiek tiek kitaip. Šuo nori būtų šalia mūsų, ir jei mes sėdime saulėtoje vietoje ar deginamės, tai didesnė tikimybė, kad šuo liks gulėti prie mūsų kojų, ir tik paprašytas, šiaip ne taip, su didele nuoskauda, pasitrauks“, – šunų ir kačių reakcijų į karštį skirtumus nurodo D. Makarovaitė.

Vienas iš metodų, kuriais šunų šeimininkai sprendžia apie augintinio sveikatos būklę – patikrinimas, ar šuns nosis yra šlapia. „Lesės“ atstovė patvirtina, kad šis būdas išties gali praversti, nes sausa šuns nosis rodo, jog šuns organizme kažkas vyksta ne taip. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, į kurį svarbu atsižvelgti.

„Perkaitusio šuns dantenos pradeda mėlsti, balti, širdies ritmas būna per tankus, šuo per daug lekuoja, svirduliuoja, praranda koordinaciją, nebevalgo, negeria. Aišku, didžiausias perkaitimo simptomas yra šuns sąmonės praradimas, tad tokiu atveju labai svarbu suteikti gyvūnui pirmąją pagalbą: patraukti jį į pavėsį, pasiūlyti vėsaus vandens, galima vėsiu vandeniu šlapinti pėdutes, šlaunis, sprandą. Kai šuns kūno temperatūra pasiekia 40-41oC, jo organizme prasideda negrįžtami procesai, todėl mums labai svarbu dar iki to laiko jam suteikti pirmąją pagalbą, o tik tada vežti pas veterinarą“, – pabrėžia ji.

Didesnė rizika perkaisti kyla aktyvesniems šunims, kurie mėgsta daug lakstyti, nerimsta. Tokiems šunims D. Makarovaitė pataria dažniau duoti ramybės komandą ar pažaisti ramesnius žaidimus, kad šie šunys galėtų atgauti įprastą kvėpavimo ritmą.

Taip pat didesnė tikimybė perkaisti kyla tamsaus kailio šunims, senjorams bei turintiems trumpesnį snukutį, nes jiems sunkiau kvėpuoti.

Greičiau perkaista ir mažesnio dydžio šuniukai, nes jie juda arčiau asfalto, nuo kurio atsispindintis karštis greičiau pasiekia šuns kūną ir labiau jame užsilaiko.

Kartu su augintiniu išvykus atostogauti prie jūros ar pailsėti prie ežero, saulės voniomis taip pat reikėtų mėgautis atsakingai ir nepamiršti pasirūpinti augintinio komfortu.

„Vykstant kartu atostogauti, augintiniams galime padėti sukurdami dirbtinį pavėsį, kad ir su skėčiu. Visada šalia turi būti vandens, turi būti mažesnis krūvis, reikia leisti šuniukui atsipalaiduoti – jie paplūdimiuose dažnai mėgsta išsikasti duobes ir pabūti vėsesniame smėlyje. Jei šuniukas mėgsta vandenį, daug jo geria ir daug jame plaukioja, visada po jūros vandens svarbu pasiūlyti atsigerti šviežio vandens, nes jūros vanduo turi daug druskų ir skatina skysčių pasišalinimą iš šuns organizmo“, – perspėja D. Makarovaitė.