Seną kaimo kiemsargį Aida įsileido į butą Vilniuje: parodė, kuo tai baigėsi

Vilnietė Aida Grabauskaitė savo pavyzdžiu gali įrodyti, kad nesvarbu, kiek gyvūnui bebūtų metų – jį išdresuoti niekada nevėlu. Jos augintinis Liūtas net 10 metų buvo paprastu kaimo kiemsargiu, po kurių persikraustė į butą Vilniuje ir tapo kultūringu miestiečiu. Kaip Aidai pavyko to pasiekti?

Tai, kad lauke gyvenusio šuns neįmanoma perauklėti – mitas

„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

„Ši istorija apie tai, kaip 10-ies metų šunį, anksčiau visą laiką gyvenusį kaime prie būdos tik lauke, sėkmingai pripratinau prie miesto gyvenimo bute“, – pokalbį pradeda vilnietė Aida, studijuojanti neurobiologijos doktorantūrą. Rodydama į savo seną draugą, supažindina: „čia mano didysis šuo Liūtas“.

Šis milžinas lapkritį švenčia savo 13-ą gimtadienį. „Švenčiame visą mėnesį, nes žinau tik jo gimimo metus ir mėnesį, bet ne dieną“, – juokiasi Liūto šeimininkė.

O jie išties turi ką švęsti. Liūtas iki 10-ies metų praleido kaime, gyveno pririštas prie būdos – kitaip sakant, buvo eilinis kiemsargis. Kai pateko į Aidos rankas, jo namais tapo butas mieste, kuriame teko mokytis tam tikrų taisyklių. Tiesa, šiam seneliui tai sunkumų nesukėlė. „Bute jis nei teršia, nei loja be reikalo. Priešingai, nei paplitęs mitas, kad lauke gyvenusio šuns neįmanoma perauklėti“, – džiaugiasi Aida.

Prisirišo prie valkataujančio šuns, kurio teko laukti 10 metų

Aidos ir Liūto pažinties istorija – išskirtinė. Aplink Aidos močiutės sodą vaikštinėjo valkataujanti kalytė. Apsilankiusi sode, mergina susidraugavo su kalyte. Po kiek laiko paaiškėjo, kad ši atsivedė šuniukų, o vienas iš jų buvo mažasis Liūtukas.

„Pirmą kartą Liūtą pamačiau tada, kai jam buvo pusantro mėnesio. Tą dieną jis slėpėsi po laiptukais, o aš apie valandą gulėjau ant sniego, kol jis išlindo. Jis bijojo žmogaus, nes nebuvo anksčiau jo matęs. Taip po truputį jį ir prisijaukinau. Būdavo, kad jis valkataudavo po Elektrėnus, žmones aplenkdavo, bet manimi labai džiaugėsi, buvo prisirišęs“, – pasakoja mergina.

Aidos tėtis pasiūlė išvežti šunelį į kaimą pas jo tetą, močiutės seserį, kad jis turėtų namus. „Aišku, tie namai buvo tokie, kad trijų metrų grandinė ir „lok“. Tuo jis ir užsiimdavo“, – prisimena ji.

Nuo to laiko Aida laukė, kada galės gyventi kartu su Liūtu. Tėvai nenorėjo auginti šuns bute, tačiau mergina tuomet svajojo, kad galbūt vieną dieną viskas pasikeis ir tėvai leis auginti šunį. Tiesa, galimybė atsirado – tačiau jos merginai prireikė laukti net 10 metų.

„Įstojusi į doktorantūrą, jau turėjau kur gyventi. Išsikrausčiau ir iškart parsivežiau šunį. Viena iš baimių imant Liūtą į miestą po 10 metų sargavimo kaime – o kas, jei jis, išgirdęs kiekvieną garsą, los? Sakyčiau, jis loja mažiau nei daugelis namie auginamų šunų. Kartais juokauju, kad jis atsilojo per tuos 10 metų“, – sako Aida.

Liūtui tapti miesto šunimi nebuvo sudėtinga

Parsivedusi Liūtą į butą mieste, mergina nerimavo, kad Liūtas gali bijoti likti naujuose namuose vienas. Visgi, ši aplinka jam visiškai neįprasta – tai suprasdama, visą pirmą savaitę Aida nepaliko jo vieno, o po savaitės trumpam išeidavo į koridorių. Grįžusi už ramų elgesį Liūtą pagirdavo. Išėjimai darėsi vis ilgesni – taip Liūtas išmoko pasilikti vienas namuose.

Kadangi mergina nevairuoja, miesto šunimi tapusiam Liūtui prireikė susipažinti ir su troleibusais. Šiuos jis pamėgo, tačiau antsnukis šuniui patiko neiškart. Visgi, šeimininkė tai išsprendė pasitelkdama gudrybę – tam, kad šuo priprastų prie antsnukio, moteris įdėdavo į jį žaislą, ir šuo pats įprato kišti nosį ten, kad galėtų žaisti. Netrukus jis suprato, kad antsnukis reiškia tai, kad šuo bus palaidas, kad kažkur važiuos – taip neliko ir baimės.

Nors kaime kiemsargiui komandos neatrodė reikalingos, mieste Aida pastebėjo, kad jų išmokti yra paranku. Anot jos, mieste gyvenančiam šuniui reikalingiausia komanda – „ateik“. Tuo pačiu labai svarbi reakcija į vardą: šią pamoką Liūtas išmoko puikiai, mat kaskart sureagavęs į savo vardą gaudavo kažką skanaus. Aida prisipažįsta, kad retai savo augintinius šeria už nieką – maistą jie užsidirba už gerą elgesį.

Taigi, šiandien Aidos bute gyvena du šunys: Liūtui draugiją palaiko kalytė Double, kurios atsiradimo istorija taip pat neįprasta. Mergina prisipažįsta, kad apie antrą šunį niekada rimtai negalvojo – kalytė jos namuose atsirado atsitiktinai, kuomet pažįstama veisėja paprašė laikinai priglausti gyvūną.

„Kalytė ir prie manęs prisirišo, ir Liūtui patiko. Visuomet norėjau vokiečių aviganio, tik mažame bute didelio nenorėjau laikyt. Tai štai, pasitaikė miniatiūrinis variantas. Žmonės galvoja, kad čia – jauniklis, bet ji serga dvarfizmu. Žinojau, kad ji sunkiai serga, bet galvojau – kas bus, tas bus. Pasakiau veisėjai, kad noriu pasilikti kalytę. Double buvo prognozuota pusę metų gyventi, tačiau dabar jai jau 3 metai“, – džiaugiasi Aida.