Šunų mylėtojų pramoga, kurią supranta ne visi: kaip žinoti, kad jūsų šuo turi išskirtinių sugebėjimų

Prisegi šuneliui parodinį pavadėlį, įteiki jį vedliui ir lauki, kol pasipils apdovanojimai. Šunų dresuotojas ir parodų teisėjas Viktoras Avtuško teigia, kad dauguma būtent taip įsivaizduoja dalyvavimą parodose, nors toks parodų suvokimas iš tikrųjų yra toli nuo realybės. O koks iš tiesų parodų tikslas ir kokie reikalavimai keliami jų dalyviams? Visa tai šunų dresuotojas pademonstruoja su savo augintiniu, cvergšnauceriu Takiu.

„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

Parodos – ne tik veislės gerinimui, bet ir pramogai

Visų pirma, Tarptautinės kinologų federacijos ir Lietuvos kinologų draugijos parodose gali dalyvauti ir pelnyti titulus tik tie šunys, kurie turi kilmės dokumentus. Parodos ypač aktualios veisėjams, mat kilmės dokumentai suteikiami tik tiems šuneliams, kurie gimsta gerai parodose įvertintiems gyvūnams, be to, jose atrandami geriausiai veislę atspindintys atstovai. V. Avtuško pastebi didelę problemą, jog vis dar pasitaiko atvejų, kuomet veisiami neva „kilmingi šunys“ iš tų gyvūnų, kurie nebuvo vertinami parodose.

„Būna, skaitai skelbimą: mūsų šuniukai veisliniai, bet jie nebuvo parodose, todėl vaikai neturės kilmės dokumentų. O kodėl neturės? Iškart kyla įtarimai. Einant į parodą, šuniui apžiūrimi dantys, tikrinama psichika, šuniukai, pagal veislę, turi atitikti reikalavimus. Vieniems tikrinamos akys, kitiems klubo sąnariai. Jei šuniukai parduodami be dokumentų, tai arba šuns psichika streikuoja, todėl jis negali dalyvauti parodose, arba nemėgsta žmonių, arba sveikatos tyrimai nepraeiti“, – vardija šunų dresuotojas.

Vis dėlto, parodos traukia ne tik veisėjus, bet ir šunų entuziastus, kuriems dalyvavimas parodoje yra tiesiog pramoga ir smagus laiko praleidimo būdas tarp kitų šunų mylėtojų. V. Avtuško teigia, kad būtent tos geros emocijos ir jį traukia dalyvauti parodose.

„Mano draugas sako: tu kur, ir vėl į parodas? Vėl leisi pinigus į dangų? Aš sakau – kai tu važiuoji į Palangą skraidyti su savo sparnu ir lenta ant bangų šokinėti, reiškia, leidi pinigus normaliai, o jeigu aš kažkur važiuoju su šunimi, tai jau leidžiu vėjais. Man neįdomu su lenta lakstyti – man įdomu nuvažiuoti į parodą, pabendrauti su kolegomis, rungtyniauti. Čia toks adrenalinas gaunasi, kai ilgiau nenuvažiuoju, net negera būna“, – juokiasi šunų dresuotojas.

Paaiškino, kodėl parodose gerai sekasi ne visiems

Taigi, išsiaiškinome, kas ir kodėl dalyvauja parodose. O kas jose laukia – kokie reikalavimai keliami dalyviams, ko galima tikėtis parodoje? Dresuotojas juokiasi, kad iš pradžių reikia bent jau turėti šuniuką: nuo to viskas ir prasideda.

Šuniukas nuo mažens turi būti socializuojamas ir auklėjamas, tačiau net ir tai negarantuoja, kad gyvūnui seksis parodose. V. Avtuško teigimu, tai, ar šuo bus parodinis, iškart nustatyti neįmanoma – tik ilgainiui galima pastebėti, ar šuo gimė parodoms, ar ne.

„Parodoje dalyvaujantis šuniukas turi mokėti ant stalo išstovėti, turi leistis apčiuopiamas svetimo žmogaus, nes teisėjas visada svetimas, jis apžiūri dantis ir apčiupinėja šuniuką. Šuo turi būti ramus, nebijoti, nerodyti agresijos. Turi mokėti gražiai bėgti, demonstruoti stovėseną. Kaip aš sakau – šunys gimsta parodoms. Kaip mūsų Meilutytė gimė plaukti, taip ir šuo turi gimti parodoms. Jam tai turi patikti“, – teigia šunų dresuotojas.

V. Avtuško pademonstruoja, kaip atrodo parodos teisėjo apžiūra: jei šuo nedidelio ūgio, jis pastatomas ant stalo, ant kurio apžiūrimi jo dantys, plaukas, veislei būdingas kirpimas. Po to, pagal standartus, vyksta aprašymas. Jei jo metu šuo bijo stovėti ant stalo, teisėjas gali pasiūlyti padėti šunį ant žemės – anot dresuotojo, ne visi stalai būna stabilūs, dažnas šuo nesijaučia gerai ant judančio stalo, tačiau prie to jis turėtų būti pratinamas nuo mažens. Tuomet šuo turi pademonstruoti savo stovėseną – kuo ilgiau jis stovės „nesugriuvęs“, tuo geriau.

„Pagrindinis dresūros principas – kaip žvejyboje. Atėjai į dresūrą ne su tuo masalu, ir šuo tavęs neklauso. Vieni verda vištienos krūtinėlę, kad šuniukui labai skanu būtų, jei jis labai išrankus. Bet kiti tingi. Paima to paties sauso ėdalo, o skanukai turi būti. Atitinkamai, ateina ir nedirba šuo. Paima iš kito, paskui vaikšto ir skolinasi. Aš sakau: aš atėjau į žvejybą su vienu masalu, tu su kitu. Pas mane kimba, pas tave ne. Už tai mano šuo ir klauso“, – teigia V. Avtuško.