Viktorija dovanų gavo išdykusią kalytę: papasakojo, kaip jai pavyko išsaugoti sveikus namus

Jau daugiau nei metus laiko vilnietei Viktorijai Kopūstaitei bute draugiją palaiko kalytė Maja. Augintinę galima pavadinti ir gimtadienio dovana – kaip tik šia proga Viktorijos namuose ji ir atsirado praėjusių metų rugpjūčio mėnesį. Vis dėlto, gimtadienio dovana nuo pirmų dienų šeimininkams iškrėsdavo daugybę išdaigų, tačiau per pastaruosius metus Viktorija kalytę išauklėjo ir ši pasikeitė neatpažįstamai. Kaip jai tai pavyko?

Tai, kokia kalytė buvo iš pradžių, vadina tragedija

„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

„Mes su vaikinu atostogavome Palangoje. Kadangi artėjo mano gimtadienis, visiškai spontaniškai nusprendėme, kad pasidovanosime sau bendrą dovaną – šunį. Visą gyvenimą labai norėjau šuns, o tada buvo tam tinkama akimirka ir tinkamos aplinkybės. Susiradome žmones, kurie ieškojo, kam galėtų atiduoti šuniukus. Taip išsirinkome Mają“, – prisimena Viktorija.

Majos kilmė nėra aiški – vieni žmonės miške rado kalytę, panašią į laiką, kurią priglaudė. Tąkart paaiškėjo, kad kalytė buvo nėščia, todėl jos globėjai susirūpino, kam atiduoti šuniukus. Viena iš netikėtai gimusių mažylių kaip tik ir buvo Maja.

Viktorija nesitikėjo, kad maža kalytė užaugs tokia didelė. Tiesa, didelė buvo ne tik Maja, bet ir jos išdaigos, kurias Viktorija išsprendė dresūros pagalba. „Dresūros atžvilgiu, Maja buvo tragedija. Nepaklusni buvo, sudėtinga su ja buvo“, – prisimena Viktorija. Visgi, po daugiau nei metų dresūros, didžiąją dalį problemų pavyko išspręsti.

Puldavo kojas ir „gamtinius reikalus“ darydavo namuose

„Pagrindinė jos bėda buvo ta, kad ji visą laiką puldavo žmonių kojas. Po namus nebuvo galima vaikščioti basomis ar su paprastomis šlepetėmis – visada reikėjo dėtis storesnes kojines, nes ji prakąsdavo absoliučiai bet ką. Daugiausia, žinoma, kentėdavau aš, o mano vaikino ji kažkaip tiek neliesdavo“, – prisimena ji.

Šį elgesį kalytė „išaugo“, kai jai sudygo dantys, todėl šeimininkei dėl to daugiau vargti nereikėjo. Visgi, daugiausiai pastangų pareikalavo kova su balutėmis namuose.

„Gamtinių reikalų darymas namuose buvo sudėtingiausias dalykas ir labai ilgas procesas, su kuriuo kovojom iki pusės metų. Tuo metu naudojome palutes – tai buvo didžiausia mūsų klaida, nes labai sunku vėliau šunį atpratinti nuo palučių. Šuo nuo vaikystės supranta, kad reikalus reikia atlikti ant palutės, nes jei padaro kitur, yra baudžiamas. Dresūros pamokose mums rekomendavo su palute bandyti išeiti į lauką, padėti ją ant žemės, kad šuo apsiprastų, o po to jos visai nebenaudoti“, – aiškina Viktorija.

Net ir laikantis rekomendacijų, dresūra šiuo atveju buvo sudėtinga. Šeimininkė Mają vesdavosi į lauką po 7-8 kartus per dieną, kad tik problema būtų išspręsta. „Šuo pažaidžia – einam į lauką, šuo pavalgo – einam į lauką, šuo pageria – einam į lauką. Ir tada, žinoma, su skanėstais, su pagyrimais, pasiekėm savo. Skanėstai visuomet turi lydėti gerą elgesį“, – įsitikinusi Viktorija.

Tiesa, skanėsto šuo išties turi būti nusipelnęs. Viktorija pastebi, kad dažnas šeimininkas savo šunį skanėstais lepina neteisingai.

„Jei šuo nepadaro komandos, jį reikia paprasčiausiai ignoruoti. Labai dažnai daroma žmonių klaida – kai šuniui pasakoma sėdėti, bet jis, tarkime, pirmiausia apsisuka ratu ir atsisėda tik po kiek laiko, skanėstas jam vis tiek yra duodamas. Tai yra klaida. Šuo turi atlikti konkrečią komandą, kurią jūs liepiate. Svarbu su tuo dirbti, nes tada šuo nėra taip blaškomas, labiau sukoncentruoja dėmesį į lengviau pasiekiama rezultato“, – aiškina Viktorija.

Šiandien Maja ne tik elgiasi pavyzdingai, bet ir moka įvairių komandų – visa tai galite pamatyti reportaže.