Pamokos pabaigą skelbia ne šuo, o šeimininkas
„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.
Anot jos, šuns dresūra turi prasidėti nuo pačios pirmos dienos. Kartu su Kanti ji pradėjo dresūros pamokas tuomet, kai kalytei buvo 7 savaitės.
„Pačią pirmą dieną nereikia apkrauti šuns, bet jei kažko negalima daryti, tai to ir negalima. Nėra taip, kad pirmą dieną tu pas mane gali daryti viską, bet rytoj mes aiškinsimės. Jei negalima, tai negalima“, – pabrėžia ji.
Justyna prideda, kad tolesnė dresūra turi vykti palengva. „Nėra taip, kad nuo rytojaus pradėsiu dresuoti ir visą dieną tam skirsiu. Kiekvieną dieną dresūra trunka 10-15 minučių, keliskart per dieną. Ne daugiau, nes kitaip šuo nuvargtų. Svarbiausia dresūrą pabaigti įdomiausiu šuniui momentu – ne tada, kai jis yra nuvargęs ir pats nori viską baigti“, – aiškina ji.
Paaiškino, nuo ko pradėti mokinant šunį komandų
Šuns dresūroje svarbų vaidmenį atlieka tinkama motyvacija. Dažnas šeimininkas tam imasi maisto ir skanėstų, tačiau Justyna ragina nepamiršti, kad motyvuoti šunį galima įvairiai.
Nuo ko reikėtų pradėti, norint išmokyti šunį konkrečios komandos? Justynos manymu, pirmiausia reikia mokėti atkreipti šuns dėmesį, kad jis susitelktų į šeimininką. Dėmesį gali patraukti skanėstas ar žaislas. Jį parodžius šuniui, reikia padėti jam suprasti, ko iš jo norima. Pavyzdžiui, mokinant sėdėti, galima padėti kitą ranką jam ant nugaros ir lengvai spustelėti užpakalinę dalį, kad šuo ją nuleistų. Kai jis atlieka norimą veiksmą, būtina šunį pagirti ir atiduoti jam motyvacinę priemonę – skanėstą ar žaislą.
„Svarbiausia, kad šuo nuo pirmų dienų prisirištų prie žmogaus. Dėmesio atkreipimo savo kalytę mokiau kviesdama ją vardu. Kaskart, kai ji išgirsdavo savo vardą, gaudavo skanėstą. Stengiausi, kad mano žodžiai nebūtų tušti – nesakyti jos vardo šimtą kartų, jei ji į jį nereaguoja. Pirmais kartais, ištarusi vardą „Kanti“ paskatindavau ją, kad atkreiptų dėmesį, duodavau sūrio“, – aiškina Justyna.