Vilnietės kalytė buvo užsispyrusi nenuorama: parodė, ko pavyko pasiekti per dvejus metus

Vilnietei Neringai Vanju teko ne kartą išgirsti, kad šiaurinis šuo skirtas tik bėgioti, yra nedresuojamas ir turi gyventi palaidas kieme, voljere, bet jokiu būdu ne bute ar mieste. Per beveik dvejus metus bendro gyvenimo su kalyte Akira ji suprato, kad visos šios kalbos – paistalai. Šiandien ji su savo gudria augintine laimingai gyvena bute Vilniuje ir niekur nebijo išeiti, nes žino, kad Akira elgsis pavyzdingai.

Protinė veikla svarbi ne tik žmonėms, bet ir šunims

„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.

Vilnietė Neringa įsitikinusi: didelis kiemas negarantuoja, kad šuo bus laimingas. Laimingas šuo gali gyventi ir bute, jei gauna daug fizinės ir protinės veiklos. Tuo ji įsitikino augindama Akirą.

„Iš tikro tai yra puikiai dresuojamas ir noriai dirbantis šuo. Aišku, savo lygyje. Hektaras žemės jam nieko nereiškia. Jam kur kas svarbesnė tikslinga fizinė ir protinė veikla. To negavus, prasideda bėdos ir nesusitvarkymas su šunimi, dėl ko turime tokį didelį kiekį šiaurinukų prieglaudose. Akira yra vienas iš pavyzdžių, kuomet, užsiimant su tokiu šunimi, šeimininkams neskauda galvos, kad šuo viską graužia, kaukia ir griauna namus“, – pabrėžia Neringa.

Šiandien Neringa savo augintinę drąsiai vadina puikiai prisitaikiusiu miesto šunimi. Viso to pasiekti padėjo apgalvotas užimtumas su šunimi.

„Kaip ir kiekvienas šuo, ji mėgsta protinį darbą. Visiems reikia galvoti – kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir kiekvienam šuniui. Dabar į triukus vaikštome ir matau, kad jai labai patinka mokytis ir veikti. Kiekvieną dieną mokomės ir šuo pavargsta, gauna reikiamą fizinę ir protinę veiklą“, – pasakoja Neringa.

Teko įdėti daug darbo: iš pradžių kalytė buvo baili nenuorama

Vis dėlto, Akira neiškart buvo prisitaikiusi prie gyvenimo mieste. Į šeimininkės rankas ji pakliuvo būdama 3 mėnesių, buvo tikra nenuorama ir daug ko bijojo. Reikėjo įdėti daug darbo į tai, kad ji taptų tokia, kokia yra šiandien.

„Jei gyveni su šunimi mieste, tai tas šuo turi būti patogus. Jis turi netempti pavadėlio, neloti per daug, būti socializuotu šunimi, kuris supranta, kaip reikia elgtis viešoje vietoje. Pradėjome nuo mokymosi, daug keliaujam ir visur kartu einam. Einam į kavines, keliaujam po užsienį, nuo mažens ji visko mačius. Stengiamės parodyti kuo daugiau naujo, kad žinotų, kas yra kas, kad mokėtų reaguoti be jokios baimės“, – aiškina ji.

Daugybė šeimininkų klaidingai mano, kad viskas, ko reikia, kad šuo išsikrautų – tai aktyvi fizinė veikla. Neringa nori pabrėžti protinės veiklos svarbą.

„Nuolat sugalvoju kažką naujo, ko galim kartu išmokti, kad ji būtų užimta, kad pasuktų savo galvelę ir gautų naujų iššūkių. Ir jai smagu, kad gauna darbo, ir man smagu, nes mano šuo išmoko kažką naujo. Su ja dirbti yra sunkiau, nes tai nėra toks šuo, kuris taip paprastai visko išmoks. Ji užsispyrusi ir su ja reikia įdėti daugiau darbo, su ja reikia mokėti susitarti. Jei ji motyvuota, ji viską padaro“, – teigia Neringa.

Didžiausiu savo pasiekimu dresūroje ji vadina tai, kad šiandien turi augintinę, su kuria nebijo kartu išeiti į miestą. Visų pastangų rezultatas – Neringa ir Akira džiaugiasi viena kitos draugija ir kartu mokosi vis naujų triukų.

Daugiau – video reportaže.