„Sėkminga dresūra“ – tai „Purina“ projektas, kuriame nepaklusnūs išdykėliai gyvūnai tampa išdresuotais ir socializuotais. Projekte savo sėkmės istorijas pasakoja žmonės, kuriems dresūros pagalba pavyko pakeisti savo augintinių elgseną. Taip pat čia rasite ir specialistų patarimus, kaip susidraugauti su savo keturkojais draugais.
Gretos ir Zuzzy draugystės pradžią lydi neįprasta istorija. Prieš 6 metus jauna mergina atsikraustė studijuoti į Vilnių, gyveno bendrabutyje ir labai norėjo šuns, kurio tėvai jai niekad neleido turėti. Vos pradėjusi gyvenimą sostinėje, Greta vienoje „Kikos“ parduotuvėje išvydo mažąjį vokiečių špicą, vardu Zuzzy.
„Man, kaip studentei, atrodė, kad šuo kainavo nenormalius pinigus – gal 2 tūkst. eurų. Nors tuomet dar nieko nesupratau apie špicus, bet taip įsimylėjau kalytę, kad pradėjau ją kasdien lankyti. Susidraugavau su pardavėjomis ir palikdavau joms savo piniginę, kad tik galėčiau išsivesti kalytę pasivaikščioti už parduotuvės ribų. Atvykusi po mėnesio, Zuzzy neberadau- sako, nupirko. Man plyšo širdis ir aš sau pasakiau, kad vieną dieną turėsiu špicą, vardu Zuzzy. Pradėjau lankytis parodose ir aiškintis, kuo špicai skiriasi, kodėl vienas kainuoja tūkstantį, o kitas – tris. Neseniai pamačiau veisėją su volfšpicu ir supratau, kad noriu būtent tokio šuns. Beliko sulaukti vados“, – pasakoja Greta.
Taigi, susipažinkite su vienerių metų kalyte Zuzzy – Lietuvos, Baltarusijos ir Estijos jaunimo parodose pripažinta čempione. Kalytės šeimininkė tiki, kad visai netrukus šis sąrašas prasitęs ir augintinė taps Latvijos ir Baltijos šalių jaunimo čempione. Tai dar ne viskas – ruošiamasi ir kaniterapijos egzaminui. Pavyzdingai besielgianti kalytė turbūt ne vienam kelia klausimą – kaip to pasiekiama? Greta sutiko pasidalinti dresūros taisyklėmis ir visai nesvarbu, ar jūsų augintiniui 2 mėnesiai, 2 metai ar 15 metų – Greta tiki, kad įmanoma išauklėti bet kokį šunį.
1 paslaptis: maistą šuo turi užsidirbti
Kiekvienas „standartinis“ šuns šeimininkas rūpinasi, kad augintinio dubenėlis niekada nebūtų tuščias. Zuzzy šeimininkė Greta į šiuos standartus netelpa – jos namuose augintinės dubenėlis, priešingai, niekada nebūna pilnas. Moteris Zuzzy maitina iš rankų ir tik tuomet, kai augintinė elgiasi pavyzdingai. Tokiu būdu šeimininkė formuoja pavyzdingą elgesį.
„Kai žinau, kad reikės išmokti kažką naujo, prieš tai šuniuką maitinu šiek tiek mažiau. Kai jis alkanas, žinau, kad už dešrelės gabaliukus padarys viską – moka, nemoka, reikia, nereikia, jis padarys. Jei maistas šuns nemotyvuoja, reiškia, kad jis nėra alkanas. Dažnas šuo resursus gauna už dyką, o mano šuo iš dubenėlio valgyt niekad negauna – net ir paprasto sauso maisto. Maistą jis gauna iš mano rankų už gražų elgesį: už tai, kad ramiai pro kitus šunis praėjo, kad atbėgo pas mane, kad sėdi ir žiūri į mane, kol kalbu – kitas šuo juk tampytųsi, draskytųsi, o jis ramiai manęs laukia, nes žino, kad kažką už tai gaus“, – aiškina Greta.
2 paslaptis: parodyti, kad narvas – ramybės oazė
Tam, kad augintinis jums būnant darbe nesugriautų namų, Greta pataria pripratinti jį prie narvo. Dažnas šeimininkas, išgirdęs žodį „narvas“, pašiurpsta – prieš akis iškyla asociacija su kalėjimu ir jame besikankinančiu gyvūnu. Vis dėlto, Greta pabrėžia, kad gyvūnas nemato skirtumo tarp rožinio, pūkuoto gulto ir uždaro narvo.
„Kai ryte Zuzzy pamato atidaromą šaldytuvą, ji bėga į narvą, nes žino, kad būtent šioje vietoje gaus kažką skanaus. Mūsų narve įdėtas šaldymo kilimėlis, tad narvas yra vienintelė vieta namuose, kurioje galima atsivėsinti per karščius. Net ir naktį ji pakyla ir eina į narvą, nes jai ten vėsu, smagu. Jeigu šuniuką tiesiog narve uždarysite ir paliksite – aišku, kad jis panikuos. Bet jeigu pripratinsite žingsnelis po žingsnelio, šuo priims narvą kaip savo ramybės vietą“, – teigia Greta.
Vis dėlto, reikėtų žinoti, kad mažo šuniuko visai dienai palikti uždaryto negalima, tačiau suaugę šunys be panikos galėtų sulaukti iš darbo grįžtančio šeimininko ir būdami narve.
„Visi žmonės įsivaizduoja, kad šunys gyvena labai įdomų gyvenimą, kol namuose nėra šeimininko. O ką jis iš tikrųjų veikia? Jis miega ir laukia jūsų sugrįžtant. Visą dieną nežaidžia su žaislais, nes jam neįdomu, jam liūdna, jis ilgisi šeimininko. Koks skirtumas, ar jis gulės ant sofos, ar savo narve? Juk didžiąją dalį laiko jis pramiega, bet kai miega savo vietoje, žinai, kad jis nieko nesugrauš“, – aiškina Greta.
3 paslaptis: dresuojant reikia ne bausti, o skatinti
Moteris prisipažįsta, kad kone kasdien sutinka žmonių, kurie išvydę jos augintinę susiima už galvos ir nesupranta, ką gi jie padarė ne taip, kad jų šuo toli gražu nėra toks paklusnus.
„Jie mato socializuotus ir tvarkingus mano bei kolegų šunis, o namuose turi pabaisiuką, kuris drasko tapetus ir graužia lovos kraštus. Tokius žmones nuoširdžiai užjaučiu ir noriu jiems padėti. […] Dresūra – tai ne tik „sėsk“, „gulėk“. Norint, kad šuo būtų geresnis kompanionas, reikia bendro supratimo ir darbo su impulsų kontrole. Tai yra gyvūnas, kuris nemoka savęs kontroliuoti – jei jis kažko nori, tai pasiima ir nežino, kada jam galima, o kada ne. Auklėdama augintinį, pradėčiau nuo to, kad išmokyčiau šuniuką, kada, ką ir kaip jam galima imti, siekti, daryti, o kada jam negalima kažko daryti. Žmonės dažniau linkę bausti augintinį už tai, ką jis daro blogai, tačiau negiria jo, kai pasielgia tinkamai“, – pastebi ji.
Paklausta, kaip geriausia reaguoti į netinkamą augintinio elgesį, Greta atsako: niekaip. Augintinį geriausia auklėti naudojant vien paskatinimus – nuo to šeimininko ir augintinio draugystė tampa tik tvirtesnė.
„Niekada neignoravau savo šuns. Daug kas priklauso nuo šuns veislės – pavyzdžiui, jei prieš savo šunį pakelsiu balsą, kitą kartą ji kategoriškai atsisakys kažką daryti. Mūsų auklėjimas pagrįstas draugiškumu, skatinimu ir pagyrimais. Tai reiškia, kad jei mano šuo padaro kažką blogo, aš nei giriu, nei baudžiu. Bet jei padaro kažką gero, aš džiaugiuosi ja taip, kad kitą kartą ji vėl norėtų taip pasielgti“, – teigia Greta.
Daugiau vertingų patarimų – vaizdo reportaže.