Kas apskritai yra šios kirmėlės?
Dirofiliariozės formos yra dvi: širdies (plačiau žinoma kaip širdies kirmėlės), sukeliama Dirofilaria immitis, ir poodinė (arba odos kirmėlės), sukeliama Dirofilaria repens.
Pačios kirmėlės – baltai pilkšvos, plonos ir ilgos: patelės siekia 25–30 cm, patinai 12–20 cm.
Suaugusios kirmėlės išskiria lervas (mikrofiliarijas), kurios migruoja į kraują. Dirofilaria kirmėlių vystymuisi reikalingi tarpinis ir galutinis šeimininkai. Būtent šunų organizmuose parazitai užauga ir subręsta. Tarpiniai šeimininkai – uodai, kurių organizmuose lervos vystosi.
Kam ir kuo šie kirminai pavojingi?
Pastebėta, kad dirofiliariozė paplitusi tarp 3–8 metų amžiaus šunų. Didžiausia rizika yra užsikrėsti lauke, arti vandens telkinių, miške laikomiems, retai dehelmintizuojamiems gyvūnams. Pavojinga tuo, kad gali sukelti gana rimtus negalavimus. Žmonėms dažnai šalinami operaciniu būdu.
Kaip užsikrečiama ir kokie simptomai?
Dirofiliarijos, priklausomai nuo rūšies, subręsta ir dauginasi arba plaučių arterijose, o esant didelei invazijai – širdies dešiniajame skilvelyje bei tuščiosiose venose (D. immitis), arba poodiniame audinyje, aplink raumenį po fascijomis, retkarčiais pilvo ertmėje (D. repens).
Po poravimosi patelės išleidžia mikrofiliarijomis vadinamas lervas, kurios patenka į kraują.
Mikrofiliarijos kraujyje dažniau cirkuliuoja nakties metu, nei dieną. Kai uodas – tarpinis šeimininkas – prisisiurbia užsikrėtusio šuns kraujo, mikrofiliarijos nukeliauja į jo organizmą ir vystosi toliau. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau lerva subręsta. Kai užsikrėtęs uodas paskanauja sveiko gyvūno kraujo, į jį prileidžia invazinių lervų.
D. repens infekcija dažnai besimptomė ar silpnai išreikštais požymiais, todėl retai pastebima ir diagnozuojama. Dažniausiai ji aptinkama atsitiktinai: aptinkami požymiai, susiję su odos pažeidimais. Tai gali būti niežulys, patinimas, papulės, vietinė alopecija, šlapiuojanti egzema, rečiau mazgeliai ar išopėjimai. Mazgelių lokalizacija gali varijuoti, būta atvejų, kai parazitas rastas akių junginėje. Gausiai užsikrėtus, mikrofiliarijos pažeidžia blužnį, kepenis, inkstus, plaučius, smegenis, tada pasireiškia vėmimas, karščiavimas, apetito praradimas, limfmazgių padidėjimas, konjunktyvitas, letargija.
Katės – netipiniai D. immitis šeimininkai, jų simptomai kitokie. Dauguma širdies kirmėlių lervų jų organizmuose neišgyvena, tad katei tipiška infekcija – 2–5 kirminai. Daugeliu atvejų joms cirkuliuojančios mikrofiliarijos nebūdingos. Katėms taip pat dažniau pasireiškia netipiškos lervų migracijos, dėl ko pastebimos infekcijos smegenyse ar kūno ertmėse. Ūmi širdies kirmėlių liga katėms gali sukelti šoką, vėmimą, viduriavimą, alpimą ir gaišimą, lėtinė – apetito praradimą, svorio kritimą, letargiją, krūvio netoleravimą, kosulį, pasunkėjusį kvėpavimą.
Koks gydymas?
Odos kirminų atveju parazitai chirurginiu būdu pašalinami iš mazgelių. O mikrofiliarijos naikinamos vaistiniais preparatais. Geriausiai veikiančiais pripažįstamos Milprazon tabletės. Jos taip pat gali būti skiriamos kaip įprastas antihelmintikas, nes naikina ir kitas parazitines žarnyno kirmėles – askarides, kaspinuočius.
Nuo širdies kirminų gali būti leidžiamas ivermektinas, užlašinami tirpalai – Stronghold, Advocate.
Kaip nuo jų apsisaugoti?
Pagrindinis apsaugos būdas – apsisaugoti nuo uodų įkandimų. Tam naudojami purškiami repentai, tokie kaip Bio-kill (negalima katėms), lašinami tirpalai, tokie kaip Advantix.
Labiausiai reiktų įsidėmėti poodinių kirmėlių tipą – D. repens, nes širdies kirmėlių Lietuvoje gyvenantiems ir nekeliaujantiems šunims praktiškai nenustatoma.
Kokiose kitose šalyse, be Lietuvos, derėtų pasisaugoti?
Paplitusi pietinėje ir centrinėje Europoje. Šiaurės Europoje retai sutinkama dėl per šalto klimato.
Taip pat labai gausiai paplitusi Amerikoje (išskyrus šiaurinę dalį) ir Azijoje. Jose net ir širdies kirminų forma – D. immitis – dažna.
Tad tiek iškylaujant prie ežero, tiek keliaujant po užsienį, dera nepamiršti, jog purškiklio nuo uodų reikia ne tik žmonėms, bet ir augintiniams. Poilsiaukime saugiai!