Šalies inžinerinės ir technologijų įmonės, susibūrusios į asociaciją LINPRA, jau kelintus metus iš eilės fiksuoja tik nežymiai augantį STEAM specialybes besirenkančių jaunuolių skaičių. Švietimo sistema, paremta moksleivių profiliavimu, aukštosioms mokykloms brėžia gana aiškią viršutinę ribą, kiek Lietuvoje galima tikėtis šios pakraipos studentų ir studenčių – tai suma abiturientų, pasirinkusių laikyti baigiamąjį fizikos ir/ar chemijos egzaminą. Ir tokių pasirinkimų mažėja net mažėjančiame jaunuolių sraute.
Ko turėtume imtis? Kaip galima būtų iš esmės spartinti dabartinę tendenciją?
Pradėčiau nuo stereotipų laužymo. Pirmasis iš jų – tai visuomenėje gajus mitas, kad inžinerija, technologijos yra „vyriška“ profesija ir joje nėra vietos merginoms. Tą patvirtina ir studijuojančiųjų duomenys, kuriuos skelbia „STEM Women“ – tarp pasirenkančių inžinerinės ir technologijų specialybes tik kas penkta yra mergina.
Tačiau šiandien, kai planšetes vaikai pradeda naudoti anksčiau negu vaikščioti, turime „versti stalą“ ir kelti klausimą – kodėl ir kur jaunuoliams užprogramuojame tokią klaidingą nuostatą? Šiandien inžinerinėse ir technologijų įmonėse sunkų fizinį darbą vis dažniau ir dažniau keičia išmanūs įrengimai, kompiuterizuotos sistemos, įvairiausi daiktų interneto įrenginiai. O valdyti aukštų technologijų įrenginius merginos dažnai turi netgi geresnius įgūdžius dėl įgimto kruopštumo ar didesnio dėmesio smulkmenoms.
Kita erdvė pokyčiams – tai galimybė jaunuoliams pasirinkti realų fizikos, chemijos, gamtos ar kitų STEAM sričių ugdymą. Turime pripažinti, kad viena iš švietimo sistemos profiliavimo pasekmių – tai didelėje dalyje šalies gimnazijų mažiau dėmesio sulaukianti fizikos, chemijos, gamtos mokslų infrastruktūra, mokytojai. Tai dėsninga, nes sukurti ir palaikyti, pavyzdžiui, modernų chemijos kabinetą – labai apčiuopiamų finansinių investicijų reikalaujantis iššūkis. Tuo tarpu daugeliui „minkštųjų“ dalykų pakanka deramai paruošto mokytojo ir kokybiškų vadovėlių.
Europos Sąjungos pinigais finansuojamas 10-ies STEAM centrų tinklo visoje Lietuvoje kūrimas – teisinga teorinė idėja, kurios įgyvendinimas vis dar stringa biurokratinėse kliūtyse. Dabar jau aišku, kad turėsime ieškoti naujų atsakymų, kaip šio tinklo infrastruktūros galimybes suderinti su realiomis Lietuvos regionų problemomis. Gal net drįsčiau kelti klausimą – kaip įrodysime, kad mažo provincijos rajono savivaldybė turėtų skirti pakankamą dėmesį (ir lėšas) savo vaikų STEAM dalykų ugdymui?
Juk turime pripažinti – tiek švietimo sistemoje, tiek savivaldybėje, tiek ir konkrečioje mokykloje vyksta vidinės konkurencijos procesai. Ministerija turi spręsti šimtus klausimų. Savivaldybė turi rinktis tarp „visiems patrauklaus baseino“ ir porai dešimčių moksleivių reikalingos fizikos bandymų įrangos. Ir net kiekvienoje mokykloje dienos pabaigoje administracija turi rinktis, į kurią pusę stoti – dviejų-trijų STEAM ar kelių dešimčių kitų dalykų mokytojų?
O tuo metu mūsų jaunuoliai išties imlūs, aktyviai domisi technologijomis – ir jiems tikrai rūpi ne tik žaidimai ar pramogos. Štai neseniai pasibaigusioje parodoje „Karjera & Studijos 2022“ LINPRA organizavo moksleivių Techninių gebėjimų varžybas. Tiek dalyvių gausa, tiek jų naudojamos priemonės, net aukštosioms mokykloms tinkamas užduočių sudėtingumas nuteikia tikrai optimistiškai.
Šiandien visi prisimename laikus, kai „vadybininkas“ ar „teisininkas“ buvo pati populiariausia mūsų jaunuolių ateities profesija. Kur tai veda, šiandien jau girdime iš pramonės įmonių, mokslo ir tyrimų institutų. Todėl kalbėdami apie Lietuvos kaip aukštųjų technologijų šalies ateitį, privalome grįžti prie nelengvo ir paprastų sprendimų neturinčio klausimo – kaip pasieksime, kad (a) STEAM dalykai neliks dalies išrinktųjų hobiu, o (b) tomis atveriamomis galimybėmis vis dažniau išdrįs naudotis mūsų merginos?
Andrius Vilkauskas yra KTU Mechanikos ir inžinerijos fakulteto dekanas, LINPRA Prezidiumo narys.