Pasigenda aiškesnės komunikacijos
Paskutinis Lietuvoje vykęs protestas buvo ūkininkų, kai iš visos šalies suvažiavusi sunkiasvorė technika stovėjo nejudinama, kol ūkininkai dėstė savo reikalavimus. Kelias dienas vykusio protesto metu vieni vilniečiai piktinosi triukšmu bei nepatogumais vairuojant, kiti – vedė vaikus parodyti milžiniškų traktorių ir su jais nusifotografuoti. Specialistų manymu, nors protestas ir buvo ramus, buvo galima išvengti nepasitenkinimo, jeigu apie įvykį būtų pranešta geriau.
Pasak „East West Agro“ vadovo Gedimino Kvietkausko, ūkininkų komunikacija prieš ir per protestą vyko su Žemės ūkio ministerija, savivaldybe, policija. Galbūt protestuotojai iš anksto nepagalvojo, kad reikėtų komunikuoti ir su miesto gyventojais. Diskomfortas buvo laikinas ir jeigu apie protesto eigą bei poveikį miestui būtų pranešta anksčiau, būtų išvengta gyventojų šoko. Šiuo atveju buvo labai aiškiai pranešta apie protestuotojų tikslus bei norus, tačiau pritrūko informacijos apie virtinėmis važiuosiančius ir stovėsiančius traktorius. „Nuostaba ir tarsi iš niekur atsiradusios milžiniškos transporto priemonės, greičiausiai, kėlė didžiausią pyktį. Pats protestas buvo taikus, atsiribota nuo marginalų ir kitų naudos siekiančių veikėjų ir, sakyčiau, iki šiol – geriausiai surengtas protestas. Atsižvelgiant į tai, kad organizuojant nedalyvavo komunikacijos specialistai, jis buvo suvaldytas pakankamai gerai, nors provokacijų buvo daug“, – sakė pašnekovas.
Frazei „suskaldyta visuomenė“ šiuo atveju nepritarė ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius, sakydamas, kad „dviejų Lietuvų“ pasaulėžiūros skirtumai yra atsiradę gerokai anksčiau ir ta atskirtis didėja gerokai įtakingesnių visuomenės grupių pastangomis. Protestuojantys ūkininkai į nacionalinę viešąją erdvę iškėlė savo problemas ir lūkesčius. Natūralu, kad dėmesio reikalavimas kai kam pasirodė akiplėšiškas. Tačiau būtent netikėtumas, dėmesio išsireikalavimas yra būtina sąlyga, jeigu norime, kad reikšminga visuomenės dalis susidomėtų ir įsigilintų (bent iš dalies).
Jo manymu, tai, kad socialiniai tinklai savo veiklos pamatui (ir sėkmės garantui) naudoja visuomenės skaldymą, netgi sąmoningą priešinimą – seniai žinoma ir tyrėjų pripažinta realybė. Socialiniai tinklai yra „maitvanagių gamybos fabrikas“. Todėl juose susiformuojančias „stovyklas“ ir reikia taip vertinti – kaip sąmoningą veikimą prieš valstybę, prieš visuomenės bendrystę.
„Ar protesto komunikacija prie to prisidėjo? Priešingai, manyčiau, kad šį kartą protestas organizuotas pabrėžtinai korektiškai, atsiribota nuo marginalinių visuomenės grupių. Taip, komunikacijai trūko nuoseklumo, nepasiruošta bendrauti su labai įvairiomis visuomenės grupėmis, tačiau tikrai negalima būtų kaltinti, kad pati protesto komunikacija buvo skaldanti ar sąmoningai priešinanti“, – kalbėjo L. Ulevičius.
Visuomenės palaikymui nepakanka vien protesto
Protestų atveju būtent informacija apie būsimą įvykį yra kertinis organizavimo pagrindas, padedantis suvaldyti idėją palaikančią ir jai prieštaraujančią žmonių dalį. Pasak G. Kvietkausko, planuojant protestus reikėtų daugiau komunikacijos ne tik iš organizatorių, bet ir iš savivaldos įstaigų apie tai, kas laukia gyventojų tomis dienomis: „Kita vertus, tokių renginių metu vyksta socialinės grupės/bendruomenės protestas prieš konkrečią ministeriją. Šios organizacijos yra atsakingos už įvairiapusį visuomenės informavimą, todėl vis daugiau jų pasitelkia komunikacijos specialistus. Profsąjungos, asociacijos, kurios organizuoja panašius renginius, privalėtų samdyti komunikacijos specialistus, kad kuo aiškiau atskleistų, kas, kur ir kodėl vyksta“.
Pagal taikaus pasipriešinimo teoretiko Gene Sharp klasifikaciją, protestas yra gana radikali veikimo forma, todėl natūralu, kad ja jau siekiama tam tikro netikėtumo efekto, gal net didesnio ar mažesnio skandalo. Nes kitaip sprendimų priėmėjai atitinkamos visuomenės grupės balso negirdi, į jų reikalavimus neatsižvelgia. L. Ulevičius pastebėjo, kad būtent todėl protesto komunikacija sąmoningai siekiama sukelti didesnį visuomenės susidomėjimą, kad viešosios erdvės spaudimas priverstų sprendimų priėmėjus reaguoti į priekaištus, įtrauktų juos į dalykinę diskusiją.
„Ko, manyčiau, pritrūko konkrečiu atveju, tai nuosekliai suformuluotų pagrindinių reikalavimų prieš protestą ir, ypač akivaizdžiai, liko neaišku, kokie iš reikalavimų įgyvendinami, o kurie atmesti – po protesto. Jeigu šiandien paprašytume eilinio piliečio įvardinti, ko ūkininkai siekė, o ko pasiekė – didžiulė dauguma nesugebėtų deramai paaiškinti. Dar svarbiau, kad šiandien ir tarp sprendimų priėmėjų jau bus pamiršti ūkininkų reikalavimai, jų įgyvendinimas, tikėtina, irgi sustojęs. Tai būtų ženklas, kad sėkmingas protestas nesugebėjo įsitvirtinti pasiekimų ilgam laikotarpiui, neužsitikrino tolesnės politikų paramos“, – apie veiksmus po protesto kalbėjo pašnekovas.
Lietuviai galėtų pamokyti užsieniečius protestuoti
Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, protestai vyksta nuolat, tad visuomenė yra prie jų įpratusi ir reaguoja gerokai ramiau nei lietuviai. Gyventojai palaikyti protestuotojus ar jiems prieštarauti, pasak L. Ulevičiaus, gali kai jos dėmesys nenutolęs (t.y. visuomenei turima nuolat priminti apie klausimo esmę, jo svarbą). Kitas dalykas – visuomenė turi suvokti ir suprasti diskusijos esmę. Tai reiškia, kad komunikacija turi nuolatos aiškinti, aktualizuoti klausimų turinį – būtina „eilinio žmogaus kalba“ teikti informaciją apie pačius sudėtingiausius klausimus (pavyzdžiui, kas yra „žalias dyzelinas“ ir kodėl jis reikalingas?).
Esant šioms dviems dedamosioms – informacijos nuoseklumui ir suprantamumui – galima tikėtis, kad visuomenė supras. Palaikymas ir prieštaravimas priklauso nuo bendros informacinės erdvės, kaip veikia oponentai, kokios alternatyvios idėjos sklando, kurios pusės teikiami argumentai ir emocijos yra stipresni.
„Manau, kad pagrindinis uždavinys – tai protestą suvokti kaip vieną iš ilgo sąrašo priemonių. Ir matant sistemą būtina veikti ilgai iki protesto, protestas turi būti nuosekli sudėtinė veiksmų dalis, o po protesto turi tęstis kiti veiksmai, fiksuoti ir išsaugoti pasiektus rezultatus, plėtoti juos kitomis priemonėmis. Sėkmingas protestas jau po kelių savaičių bus tiek visuomenės, tiek sprendimų priėmėjų pamirštas, jeigu jo pasiekimas nebus įtvirtinti ir nekartojami kitomis priemonėmis“, – apie protestavimą išreiškiant savo poreikius, kalbėjo L. Ulevičius.
G. Kvietkauskas pastebėjo, kad nors Lietuvoje į protestus vis dar žiūrima kreivai, mūsų šalyje jie vyksta labai taikiai: „Ūkininkų protestai panašiu metu vyko visoje Europoje, o to, kas per juos darėsi Prancūzijoje, Ispanijoje, net negalima lyginti su lietuviškais protestais. Užsienio šalyse protestuotojai buvo pikti, radikalūs, nemandagūs, niokojo valstybės turtą, privačią nuosavybę ir, galiausiai, ne protestavo, o kėlė elementarias riaušes. Prancūzai prie to pripratę, jie nuolat dėl ko nors protestuoja. Bet būtent to lietuviams nereikėtų mokytis. Ūkininkų protestas mums parodė, kokios aukštos kultūros gali būti protestas“.
Mūsų visuomenė prie protestų, kaip dažno reiškinio, nėra įpratusi, todėl kyla skandalas, ypač pirmąją tęstinio protesto dieną. Jei protestuosime dažniau ir tinkamai, ilgainiui prie to priprasime.
