Kolektyviškai nusprendėme, kad yra aukštesnioji jėga, kuri sugeria mūsų duomenis – paslaptis, troškimus, pomėgius ir transformuoja juos į pinigus – amoralu, pagalvojome. Tik didžiausia problema buvo ta, jog jokios paslapties, aukštesnės jėgos, aukso vertų duomenų, plaukiančiame informacijos sraute, nebuvo. Turbūt, narpliodami istoriją, pamiršome įvertinti kitą nuomonę – ekspertų, duomenų analitikų. Apie Silicio slėnį ir kelią iki jo, Cambridge Analytica skandalą, jo užkulisius, pasakoja tiesiogiai Silicio slėnyje istoriją stebėjęs duomenų strategas, ekspertas Alfredas Chmieliauskas Jaunesnysis. O visas istorijas jis papasakos ir LOGIN konferencijoje renginyje „Game Changers“ rugsėjo 24 d.
– Kur prasideda Silicio slėnio istorija ir kaip galima apibūdinti šią vietą?
– Silicio slėnio istorija prasidėjo penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai vienas iš tranzistoriaus išradėjų persikėlė iš Naujojo Džersio į Palo Altą Kalifornijoje, norėdamas pasirūpinti savo senstančia mama. Čia, siekdamas komercializuoti savo išradimą, kartu su kitais mokslininkais pradėjo steigti įmones, įvairiais būdais išnaudojančias atsivėrusias naujas technologines galimybes. Taip atsitiktinai Palo Altas tapo būsimo Silicio slėnio – pasaulinio skaitmeninių technologijų centro – užuomazga.
Bet per daugiau nei pusšimtį metų Slėnis tapo savo paties parodija. Dabar prisėdęs Palo Alto kavinėje būsi apsuptas žmonių, kurie ne ką išmano apie tranzistorių fiziką. Dauguma jų – finansų, teisės ir marketingo specialistai, ir būtent jie kuria moderniąją Slėnio kultūrą, kuri beveik nebeturi nieko bendro su technologijomis. Pagrindinis šios kultūros imperatyvas – užtikrinti vis naujas investicijas, pasinaudojant blėstančia senųjų Slėnio kūrėjų šlovės žvaigžde.
– Ką reiškia Jūsų pasakymas, kad kiekvienas visų pirma Silicio slėnį turi atrasti savyje?
– Silicio slėnis nėra pastatų kompleksas, tai – kultūra. Dėl to visi vyriausybiniai ir privatūs projektai, bandantys pakartoti Slėnio sėkmę ir pradedantys nuo fizinės erdvės kūrimo yra pasmerkti žlugti. Tokie projektai vis dar tebėra populiarūs, bet nei vienas iš jų nepasiteisino: nukopijuoti ar sukurti kultūrą nėra paprasta.
– Kaip Jūs atradote kelią į Silicio slėnį ir ar tai buvo Jūsų tikslas karjeros kelyje apskritai?
– Pirmą kartą prisėdau prie kompiuterio būdamas septynerių, seniau, nei prieš tris dešimtmečius. Tai buvo sovietinė JAV technologijos kopija. Į kompiuterį buvo atsuktas nuolat veikiantis kondicionierius, turėjęs apsaugoti jį nuo perkaitimo. Spaudydamas klaviatūrą visada – net vasarą – turėjau mūvėti pirštines, kad nesušaltų pirštai. Sukūriau vienas pirmųjų interneto svetainių Lietuvoje – paaugliui tai buvo puikus būdas užsidirbti pinigų. Kompiuterinių technologijų išmanymas padėjo dirbti įdomius darbus įvairiose šalyse. Dirbau Afrikoje, Australijoje, daugelyje ES šalių, Indijoje, JAV, Kinijoje, Singapūre. Norėjau pažinti pasaulį. Toje kelionėje Silicio slėnis buvo viena iš įdomesnių vietų.
– Kokios Jūsų pareigos buvo Silicio slėnyje?
– Penkerius metus dirbau Silicio slėnio kompanijoje Palantir, kurios produktai skirti organizacijoms, siekiančioms susigaudyti turimų duomenų gausybėje. Daugelis didžiausių pasaulio įmonių pastaruosius kelis dešimtmečius kaupė duomenis apie savo veiklą. Tačiau duomenų upei didėjant, natūralus noras kažkaip ją užtvenkti ir pasinaudoti jos jėga likdavo neįgyvendintas. Mano darbo esmė buvo sukurti metodus, leidžiančius iš duomenų srauto išgauti vertingą informaciją. Aukso ieškotojai “laukinių Vakarų” laikais Kalifornijoje sijodavo upės dugno smėlį, norėdami rasti išganingojo metalo kruopeles, o aš mokiau didžiąsias pasaulio kompanijas sijoti duomenis. Laikui bėgant, išmokau rasti “auksą” greičiau, o sijoti – mažiau. Dabar dažnai pakanka popieriaus ir pieštuko. Kuo mažiau technologijų ir kuo mažiau duomenų – toks turėtų būti kiekvienos sėkmingos kompanijos principas. Jei nepavyksta lengvai jo įgyvendinti, tuomet tenka skambinti tokiems kaip aš.
– Silicio Slėnyje įsikūrusi politikos konsultacijų įmonė Cambridge Analytica, 2018 m. sulaukė kaltinimų, neteisėtai panaudojus 50 mln. Facebook platformos vartotojų duomenis politinei reklamai. Manoma, kad toks duomenų panaudojimas galėjo paveikti nepasisprendusiųjų rinkėjų nuomonę ir paskatinti balsuoti už D. Trumpą, patiems rinkėjams to net nesuprantant. Po šio garsiai nuaidėjusio duomenų pasisavinimo skandalo, prasidėjo kaltųjų paieškos. Prieš teismą stojo atsakingieji veidai, socialinė platforma prarado daug vartotojų ir jos prestižui buvo smogtas stiprus smūgis.
Duomenys realūs. Jų panaudojimas komerciniais tikslais realus. Efektas irgi aiškiai matomas, jei kalbėsime apie JAV rinkimų baigtį. Viename straipsnyje minite, kad iš esmės Cambridge Analytica yra nubausta už dalykų įsivaizdavimą, o ne realius dalykus. Kodėl taip manote?
– Diskutuoti apie Cambridge Analytica galiu ir kaip tos istorijos dalyvis, ir kaip duomenų ekspertas. Šįkart pakomentuosiu šią istoriją kaip ekspertas.
Dirbdamas su klientais dažnai susiduriu su tokia situacija: įmonė manosi turinti vertingų duomenų ir todėl magiška transformacija į Silicio slėnio „vienaragį“ yra tik banalus techninis iššūkis. Paprastai į tokius klientų teiginius atsakau klausimais. Taip atsakysiu ir į Jūsų klausimus.
Tvirtinate, kad duomenys – realūs. Iš kur toks įsitikinimas? Duomenų vertingumas yra labiau išimtis, nei taisyklė. Cambridge Analytica veiklą ir galimus nusikaltimus įvertino žurnalistai ir politikai, bet ne duomenų ekspertai. Nemačiau jokios profesionalios Cambridge Analytica naudotų duomenų ir metodų analizės. Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad atsakydamas į Jūsų klausimus, spėjau „nusiurbti“ visus Delfi komentarus ir dabar ketinu juos panaudoti būsimų Seimo rinkimų manipuliavimui?
Sakote, kad duomenų panaudojimo efektas – aiškiai matomas, nes D. Trumpas iš tiesų buvo išrinktas. Dažnai painiojame atsitiktinumą su priežastingumu. Tuo sėkmingai naudojasi magai, būrėjos ir horoskopų sudarytojai. Jei mesčiau monetą pasakęs, kad priversiu ją nukristi herbu į viršų, ir taip atsitiktų – ar patikėtumėte mano pranašiškais sugebėjimais? Manau, kad paprašytumėte pakartoti eksperimentą bent kelis kartus, norėdami įsitikinti, kad tai – ne atsitiktinumas.
Panašiai ir JAV prezidento rinkimuose: kai yra tik du pasirinkimai, kažkas tikrai atspėja baigtį. Siekdami įvertinti realias Cambridge Analytica technologijos galimybes, turėtume ją pritaikyti bent kelis kartus. Jei tokia technologija egzistuotų, ji jau būtų paplitusi po pasaulį dešimtimis klonų, įkurtų buvusių kompanijos darbuotojų. Kai buvo išrastas tranzistorius, kompanija, kuri jį ištobulino, subyrėjo į dešimtis kitų: daugelis norėjo pasisavinti dalelę tos technologijos potencialo. Cambridge Analytica atveju taip neįvyko. Vienas pagrindinių istorijos dalyvių Chrisas Wylieis dabar dirba rūbais prekiaujančioje įmonėje.
– Kokias išvadas galime pasidaryti Cambridge Analytica istorijos kontekste?
– Cambridge Analytica istorija yra sąmokslo teorijos pavyzdys. Tokių teorijų būta visais laikais, pastaroji yra tik šiuolaikinė „technologinė“ versija. Kad ir kaip būtų keista, sąmokslo teorijose yra dalis tiesos.
Keliaudamas po pasaulį ir dirbdamas su jo galingaisiais turėjau progą dalyvauti kuriant ne vieną akiplėšišką planą. Tai tapo beveik nuolatiniu užsiėmimu: suburti elitinę komandą, saugančią krovininius laivus nuo Somalio piratų; surasti ir pasisavinti vienos Lotynų Amerikos šalies diktatoriaus paslėptus turtus; apginti vieną didžiausių Kinijos bendrovių nuo ją virtualiai užgrobusių Rusijos programišių – tai tik keli iniciatyvų, kuriuose teko dalyvauti, pavyzdžiai. Kai kurios iš jų yra aprašytos populiariose knygose, bet ten dažniausiai nutylimas labai svarbus dalykas: akiplėšiško plano įgyvendinimas – ne „glamūrinis“ nuotykis, bet greičiau alinančiai nuobodus darbas, labai retai atvedantis į norimą rezultatą.
Įvairūs požymiai rodo, kad šiuo metu pasaulyje vėl auga sąmokslo teorijų paklausa. Žvelgdami žiniasklaidos nurodytomis kryptimis, linksniuojame politikų, finansininkų ir kitų pasaulio lyderių pavardes ir kaltiname juos „išradus“ Covid-19. Manau, kad šitaip bandome vyti šalin mintis apie tikrąjį sąmokslą, kurį liudija mūsų kasdienybė: dirbame kasdien kelias dešimtis metų, norėdami įsigyti kuklų būstą standartiniame daugiabutyje, studijuojame universitete, tuščiai svajodami apie sau tinkamiausią profesiją, tampame priklausomi nuo vaistų, turėdami pagijimo viltį, ieškome tiesos, skaitydami publikacijas abejotinos reputacijos medijose. Nuasmeninta, sunkiai apibrėžiama ir visagalė sistema prieš bejėgį individą – štai modernybės sąmokslo paveikslas. Jausdami savo silpnumą, nežinodami, kur nukreipti susikaupusį nerimą, kaltiname Georgą Sorosa, Billą Gatesą ar Vytautą Landsbergį.
Prieš kelias dienas mane užkalbino moteris, laukdama savo eilės prie kavinės prekystalio Ispanijos pajūryje. Apsidžiaugiau pasitaikiusia proga patobulinti ispanų kalbos žinias. Sužinojau, kad ji, buhalterė iš Madrido, atvyko į pajūrį su dukrele ir vyru po kelis mėnesius trukusio karantino, kurį praleido bute, kažkur sostinės priemiestyje. Po pirmųjų kelių mandagumo sakinių moteris pareiškė esanti įsitikinusi, kad Billas Gatesas sukūrė „Covid-19“, norėdamas paversti mūsų vaikus priklausomais nuo vakcinos. Nesiginčijau. Trys mėnesiai ankštoje daugiabučio erdvėje su paklaikusiu iš nuobodulio vaiku ir darbą praradusiu vyru – tokia realybė gali būti nuožmi. Ką ten Gatesas, tiesiog visagalė sistema paliko mano pašnekovę be jokių asmeninio gyvenimo kontrolės svertų. Sąmokslas prieš asmenį, prieš jo galimybę spręsti savo likimą tapo realybe. Siekdami nuo jos pabėgti, žmonės registruojasi kelionei į Marsą. Arba, kaip aš, apsigyvena Ispanijos kaime. Čia taip pat dar yra vietų, kur gali įsivaizduoti, kad esi laisvas.
Visas istorijas Alfredas Chmieliauskas papasakos LOGIN konferencijoje renginyje „Game Changers“ rugsėjo 24 d. Susipažinti su LOGIN pranešėjais galima čia.