„Vienas iš dalykų, kuriuos suteikiame rėmėjams – iš arti pamatyti, kaip viskas vyksta, papasakoti apie technines bolido detales, tad man tenka daug prie to prisidėti. Pirmuosius mėnesius man pačiai buvo didelis mokslas išanalizuoti ir prisiminti kiekvieną techninę automobilio detalę, tačiau dabar, po 7 mėnesių, galiu save vadinti pakankamai pažengusia inžinerijoje“, – juokėsi D. Kukurytė.
Partnerysčių vadovės pareigas „Scuderia AlphaTauri F1“ komandoje einanti lietuvė kol kas neturėjo galimybės pati sėsti prie „Formulės-1“ bolido vairo – tam pirmiausiai reikia išsilaikyti specialias teises – tačiau ji neatmetė galimybės, kad tai dar nutiks ateityje.
Viena iš birželio 2–3 dienomis Vilniuje vyksiančios LOGIN koferencijos pranešėjų pasidalijo „Delfi“ apie savo darbą „Formulėje-1“, iššūkius ir 120 proc. malonumo grąžos.
– Koks jūsų kelias į „Formulės-1“ pasaulį? Juk daugelis moterų visiškai nesidomi variklių ir sporto pasauliu?
– Buvau sporto sirgalė nuo senų laikų. Žiūrėjau „Formulės-1“ lenktynes, bet tuomet nepažinojau taip gerai sporto renginių pasaulio, nežinojau, kad tai gali būti ir verslas, ir karjera. Niekada negalvojau, kad tai gali būti mano karjera. Viskas prasidėjo nuo renginių – buvau viena iš tų, kuriems patinka organizuoti, dalyvauti, mokytis naujų dalykų, bėgti, lėkti, daryti.
Italijoje pradėjau organizuoti įmonių renginius – kongresai, specializuotos kelionės iki 300 žmonių. Vienas iš tokių renginių buvo Europos skraidančių katamaranų buriavimo čempionatas. Tuomet ir atradau sporto pasaulio verslo pusę, sužinojau, kaip viskas vyksta ir supratau, kad noriu dirbti sporto renginiuose. Nusprendžiau specializuotis sporto marketinge, atradau partnerystę, kaip dirba agentūros iš rėmėjų ir iš komandų pusės.
Esu labai ambicinga asmenybė, norėjau eiti toliau, aukščiau, prisiliesti ir dirbti prie didžiausių renginių pasaulyje – olimpinių žaidynių, NBA arba „Formulės-1“. Tokie buvo mano trys pagrindiniai taikiniai. Siunčiau užklausas, laimė nusišypsojo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – atsirado pozicija Italijoje, kur ir gyvenau. Taip žingsnis po žingsnio atradau „Formulę-1“.
– Ar dvejojote, rinkdamasi „Formulės-1“ sritį?
– Ne. „Formulė-1“ – vienas iš populiariausių sporto renginių, ten nori dirbti daugybė žmonų. Negalvojau, kad man pavyks ten patekti. Galvojau, kad iki tol dar bus kokia tarpinė stotelė.
– Kiek sunku buvo gauti darbą „Scuderia AlphaTauri F1“ komandoje?
– Labai priklauso nuo pozicijų. Populiariausia tarp vyrų – inžinierių ir marketingo darbo vieta. Ten pretenduoja nuo 1000 iki 3000 žmonių į vieną vietą. Mano pozicijoje konkurencija buvo apie 500 žmonių į vieną vietą. Svarbiausia – būti pamatytam, o tam reikia išankstinio pasirengimo, įdirbio, tinkamo prisistatymo ir didelio domėjimosi.
– Su kokiomis užduotimis tenka dorotis „Scuderia AlphaTauri F1“ komandoje?
– Esu partnerysčių vadovė. Mūsų marketingo dalis susideda iš komercijos komandos, kuri ieško rėmėjų ir mėgina užmegzti ryšius. Mano didžiausias darbas – užmegzti pirmą ryšį su rėmėjais, vėliau tuos ryšius palaikyti ir puoselėti. Reikia užtikrinti, kad rėmėjai turi viską, ko reikia, o mes darome viską, kad pasiektume savo marketinginius tikslus.
– Ar vykstate į „Formulės-1“ etapus kartu su komanda?
– Esu atsakinga už bendravimą rėmėjais, tai važiuoju ten, kur yra tie rėmėjai. Vykstu, jei yra svečių iš klientų, jei reikia suorganizuoti socialinių medijų renginius, ar kokį susitikimą su mūsų pilotais. Kol kas esame maža komanda, o rėmėjų turime daug, tad tenka važiuoti į daugiau nei pusę lenktynių. Šį sezoną – į 15 iš 23 etapų.
– Ar pačiai tenka prisiliesti prie techninių dalykų? Gal netgi pavyko kada sėsti prie „Formulės-1“ automobilio vairo ir apsukti trasoje ratą?
– Bolido kol kas neteko vairuoti, nes tam reikia atskirų teisių. Galbūt ateityje. Nors dirbu marketinge, beveik kasdien tenka prisiliesti prie techninių dalykų. Mūsų būstinėje kiekvieną dieną praeinu ir matau, kaip dirba inžinieriai ir mechanikai. Keliaujant su komanda matau visą pasirengimą, kaip visas bodilas sudedamas prieš lenktynes, kaip viskas vyksta. Vienas iš dalykų, kuriuos suteikiame rėmėjams – iš arti pamatyti, kaip viskas vyksta, papasakoti technines detales, tad man tenka daug prie to prisidėti. Pirmuosius mėnesius man pačiai buvo didelis mokslas išanalizuoti ir prisiminti kiekvieną techninę automobilio detalę, tačiau dabar, po 7 mėnesių, galiu save vadinti pakankamai pažengusia inžinerijoje. Dabar žinau, kaip viskas vyksta, nors teko daug mokytis, kad galėčiau apie tai papasakoti.
– Kalbėjote apie sunkią pradžią, o kokie iššūkiai naujame darbe buvo patys sunkiausi?
– Sunkiausia buvo techninė dalis. Norėdama tinkamai atstovauti komandai, privalau žinoti, kur dirbame ir su kuo. Mokymosi buvo daug. Dabar keliaujant sunkiausia yra didelis tempas – skirtingos laiko zonos, skirtingi klientai, su kuriais reikia bendrauti. Ir tai tik trečdalis to darbo, o kiti du trečdaliai yra labiau ofisinis darbas, pasiruošimas kitoms lenktynėms, kitiems renginiams. Daug reikia savo pačios laiko organizavimo ir įsibėgėjimo, pripratimo prie to tempo. Turiu ir keliauti, ir išlikti energinga. Būna penkias dienas bėgu, bėgu, o tuomet grįžtu į ofisą, o ten laukia susikaupęs elektroninis paštas.
– Kada pailsite? Ar apskritai turite laisvalaikio?
– Laisvalaikis yra, bet jis įeina į mokėjimą organizuoti savo laiką, įtraukti į kalendorių poilsio valandas. Turiu leisti sau pailsėti ir išsimiegoti, kad turėčiau energijos. Po kelionių gauname vieną dieną laisvą, kitaip dirbtume be perstojo.
– Kiek „Formulės-1“ renginiuose sutinkate lietuvių?
– Tikrai nedaug. Iki šiol iš „Facebook“ ir „LinkedIn“ radau tik du – vienas „Alfa Romeo“ komandoje Šveicarijoje, o kitas – „McLaren“ komandoje. Yra tų lietuvių pasislėpusių, nedaug, bet yra.
– Kaip lietuvius „Formulės-1“ pasaulyje sutinka kitų šalių atstovai?
– Jau beveik 9-eri metai gyvenu užsienyje ir tikrai, kiekvieną kartą, kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, 80 proc. nežino, nei kur ta Lietuva, nei kokia kalba kalba lietuviai. Tuomet tenka truputį pamokyti, kur yra Lietuva, kaip kalbame, kokia jos kultūra ir istorija. Gal dėl to ir jaučiu didesnę atsakomybę garsinti Lietuvos vardą ir pasakoti visiems apie ją. Kolegoms Italijoje siunčiu vaizdo įrašus, pasakoju, kviečiu atvykti į Lietuvą, susiorganizuoti kokį teambuildingą savaitgaliui. Jaučiu atsakomybę.
– Italų kalba jums tikriausiai jau tapo kaip gimtoji, o kiek dar liko tos Lietuvos traukos?
– Artumas su Lietuva visuomet buvo, ryšių niekada nenutraukiau. Visuomet grįžtu į gimtinę, čia mano draugai, šeima. Stengiuosi puoselėti lietuviškumą. Prieš dvejus metus įkūrėme Italijos lietuvių profesionalų klubą, kad suburtume visus šioje šalyje dirbančius lietuvius ir garsintume Lietuvos vardą. Kai buvau išvažiavusi iš Lietuvos savanoriauti Urugvajuje, dirbau ten su lietuvių bendruomene, mokiau lietuvių kalbos. Kuo ilgiau gyvenu užsienyje, tuo labiau myliu Lietuvą. Kiekvieną kartą, kai grįžtu, vis labiau vertinu ir Lietuvos gamtą, ir miestus.
– Kiek iš savo darbo gaunate malonumo?
– 120 proc. Kaip žmogus, keliauti norinti ambicinga asmenybė, žingsnis po žingsnio atradau savo nišą, kur jaučiu, kad galiu save išreikšti, atiduoti savęs daug, mokytis ir labai greitai augti, nes tempas tikrai labai didelis. Čia yra ir sunkumai, ir stresas, ir atsakomybė, bet dar daugiau malonumo duoda rezultatas, kai pamatau, kad viskas pavyksta, rėmėjai yra patenkinti ir laimingi. Tai duoda daugiau energijos ir motyvacijos eiti tolyn.
– Ar vis dar matote nustebusius veidus, kai pasakote, kur dirbate? Ar vis dar girdite, kad keista, jog moteris pluša „Formulėje-1“?
– Tikrai taip. Moterų čia tikrai mažai. Tai vyriškas sportas, daugiausiai dirba vyrai, bet moterų po truputį daugėja. Jų yra apie 20 proc. Mūsų komandoje yra 25 proc. moterų, kurios užima aukštas pareigas. Šiaip tai yra didelis procentas kaip Italijos įmonei. Bet sutinku, kad moteriai „Formulėje-1“ reikia padirbėti daugiau, kad parodytum, jog gali ir pradėtum savimi labiau pasitikėti.
– Jūsų pavyzdys labai įkvepiantis visiems ieškantiems savo kelio gyvenime, bet tikriausiai daugiausiai nustebinate moteris, kurioms tokia karjera atrodo tarsi pakilimas į kosmosą šviesos greičiu? Padrąsintumėte ieškančias merginas ir moteris nebijoti rinktis ir tokį kelią?
– Žinoma. Jei kažkas jaučia, kad tai jų kelias, nesvarbu, kaip sunku ir toli, žingsnis po žingsnio reikia eiti užsibrėžtu keliu, turėti lankstumo – galima pasiekti visko, ko nori. Kitų žmonių nuomonės ar nepavykę dalykai ir problemos neturėtų sustabdyti – eikite toliau, aukščiau ir siekite savo tikslo.
