Ekonomistas paaiškino, kaip priimti svarbius sprendimus, kad vėliau netektų gailėtis

Kasdien kiekvienas iš mūsų priimame dešimtis ar net šimtus sprendimų. Vienus priimame kone automatiškai arba spontaniškai nuspręsdami, kaip, pavyzdžiui, ką šįryt rengsimės, kuriuo maršrutu vyksime į darbą, ką valgysime pietums ar kokį filmą žiūrėsime vakare. Dėl kitų galvą tenka pasukti ilgiau – renkantis profesiją, gyvenimo partnerį, įsigyjant pirmąjį nuosavą būstą ar ryžtantis pokalbiui su darbdaviu dėl didesnės algos. Tačiau baimė suklysti neretai apskritai priverčia atidėlioti svarbius sprendimus ir vietoje to tenkintis esama situacija.

Visgi, kaip pastebi specialistai, net ir gerai apgalvoti sprendimai laikui bėgant gali nebeatrodyti tokie geri. Kaip tai nutinka ir kodėl to neįmanoma išvengti, technologijų ir inovacijų konferencijoje LOGIN apie tai kalbės SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas.

– Ir asmeniniame, ir viešajame gyvenime susiduriame su situacijomis, kai seniau priimti sprendimai atrodo nebesuprantami, kai taip ir norisi pasakyti „o, kad galėčiau atsukti laiką atgal“ ar „aš tai būčiau daręs kitaip“. Kodėl po laiko sprendimai nebeatrodo tokie geri, kaip atrodė anksčiau, kai jie buvo priimti?

– Elgsenos ekonomikos tyrėjai šį fenomeną vadina rezultatų vertinimo šališkumu (angl. outcome bias), kai vertindami praeities įvykius žmonės nebeprisimena buvusios situacijos ir neanalizuoja, kokia tuo metu buvo padėtis, kokią informaciją žinojo priimantys sprendimus žmonės, kokie buvo teisiniai reikalavimai, technologijos, netgi mados. Dėl to imama viską supaprastinti per dabarties veidrodį ir dėti lygybės ženklą -- jeigu rezultatas yra geras, vadinasi, sprendimas taip pat buvo geras, tačiau, jeigu rezultatas nepavyko, tai ir sprendimas buvo nevykęs.

Neišsiaiškinus tikrųjų veiksnių, kurie lėmė vienokį ar kitokį galutinį rezultatą, labai nesunku ateityje kartoti klaidas. Įsivaizduokite situaciją, vienas berniukas tyčia spiria kamuolį į jūsų langą, tačiau nepataiko. Kitas, spirdamas į vartus, netyčia išdaužia jūsų langą. Jeigu vertintumėte, kuris berniukas elgėsi teisingai tik pagal galutinį rezultatą, darytumėte klaidą.

Tokio rezultatų vertinimo šališkumo daugėja, ypač viešojoje erdvėje, nes socialiniai tinklai leidžia žmonėms reikšti nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais, tačiau spartėjant gyvenimo tempui laiko įsigilinti į priežastis ir pasekmes lieka vis mažiau, todėl praeities sprendimų vertinimas neretai būna paviršutiniškas ir šališkas.

– Kodėl negalima dėti lygybės ženklo tarp žinių, įgūdžių ir pastangų, įdėtų priimant sprendimą, ir sprendimo rezultato?

– Ši taisyklė galioja tik tuomet, kai nėra vietos atsitiktinumui ir kai yra griežtai sudėlioti procesai. Pavyzdžiui, šachmatų žaidime beveik nėra vietos atsitiktinumui – nors kombinacijų yra be galo daug, jos visgi yra žinomos, todėl rezultatą dažniausiai nulemia žaidžiančiojo įgūdžiai (įskaitant ir psichologinius). Kitose srityse, pavyzdžiui, finansų rinkose yra begalė kintamųjų, kurių tiesiog neįmanoma suprognozuoti, todėl kartais netgi savo sprendimais, kurie buvo priimti darant klaidingas prielaidas, galima uždirbti, o remiantis teisingomis prielaidomis, priešingai, patirti nuostolį.

– Žmonės dažnai viešai gina savo sprendimus nepriklausomai nuo to, geri ar blogi buvo rezultatai. Kodėl pateisiname pačių priimtus nepavykusius sprendimus?

– Viena iš žmonių unikalių savybių yra ta, kad mes mokame kurti istorijas. Labai dažnai matydami galutinį rezultatą mes sukuriame istoriją, kaip to rezultato pasiekėme (ar nepasiekėme), ir labai dažnai į istoriją įtraukiame tiek tyčia, tiek netyčia ne svarbiausius rezultatą nulėmusius veiksnius. Laikui bėgant šios interpretacijos ir pasakojimai dar labiau tolsta nuo realybės. Apskritai dažnai mes patys sukuriame klaidingą naratyvą norėdami pateisinti netgi dabartinius mūsų veiksnius, o tai ypač prisideda prie burbulų susiformavimo ekonomikoje.

– Ar pačiam savo darbe dažnai tenka sulaukti kritiškų komentarų dėl anksčiau išsakytų prognozių?

– Žinoma. Ir tenka susidurti su viena dažna kritikuotojų daroma klaida, kurią elgsenos ekonomikos tyrėjai vadina grįžtamuoju šališkumu (angl. hindsight bias). Tai stebime kasdien, kai įvairius įvykius (rinkimų rezultatus, ekonominius įvykius, valdžios, verslo, žinomų žmonių sprendimus) komentuoja milijonas ekspertų, kurie savo vertinimą apie kitų padarytas klaidas skelbia jau po įvykusio fakto nepaisant to, kad iki tol, kol nebuvo žinomi rezultatai, jie dažnai pastabų ir pasiūlymų, ką daryti kitaip, neturėjo. Ekonomistai šiuo atveju nėra išimtis, nes mums tenka prognozuoti ekonominius procesus, kuriuos lemia begalė veiksnių ir kurie nuolat iškreipia prognozę.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie atidėlioja sprendimus, nes bijo suklysti ar vėliau iš artimųjų, kolegų ar pavaldinių sulaukti kaltinimų, kad sprendimas buvo priimtas skubotai ir jis nebuvo geriausias?

– Visų pirma, ne tik ekspertams prognozuotojams, bet ir kritikams patarčiau užsirašinėti savo prognozes, kad būtų galima stebėti, ar išties taip buvo manoma nuo pat pradžių, nes laikui bėgant atmintis pradeda pavesti ir žmonės linkę įtikėti, kad jie manė teisingai. Antra, pabandykite visada patestuoti, kokie veiksniai galėjo lemti visai kitokį rezultatą ir pamatysite, kiek gyvenime visgi yra netikėtų dalykų. Trečia, – tai gal labiau aktualu verslui – tvarkos ir procesai padeda apsisaugoti nuo kritikų, kurie gali net ir sugriauti verslą garsiai viešindami nuomonę, kad sprendimai buvo blogi. Ketvirta, analizuokite duomenis, kaip keičiasi situacija ir pagal tai atnaujinkite savo prielaidas ir prognozes.

Birželio 6–7 dienomis vyksiantis technologijų ir inovacijų festivalis LOGIN šiemet sugrįžta į parodų ir kongresų centrą „Litexpo“. LOGIN 2019 programą rasite čia.