Pirmas renginys – blogerių konferencija
Prieš beveik du dešimtmečius renginį Lietuvai pristatė jo įkūrėjas Arnoldas Rogoznyj. Pasak S. Meškauskaitės-Stepšienės, pradžioje jis gavo blogerių konferencijos vardą, kurią tada žinojo tik nedidelė grupė žmonių. Pati prie komandos ji prisijungė ne iš karto, tačiau viskas dar tikrai buvo kūdikystės laikotarpyje, kuomet pirmieji festivalio žingsniai prasidėjo draugų kompanijoje.
„Aš turėjau draugę, kuri buvo įkūrėjo Arnoldo bičiulė, ir tiesiog tokiu būdu ir atėjau. Viskas ir kūrėsi aplink draugus – Arnoldas subūrė savo žmones, savo draugus, bendraminčius, ir padarė net ne „LOGIN“, o pirmąją blogerių konferenciją. Tie draugai būrė kitus draugus, o aš jau buvau antra draugų karta, kuri atėjo“, – juokiasi ji.
Visiems šiems draugams galvoje kirbėjo viena mintis – kaip paversti Lietuvą inovacijų šalimi? Kaip pasakyti pasauliui, kad mes esame pasiruošę judėti progreso link?
„Prisiminkime, kad internetas dar nebuvo toks populiarus, dar tiek visko nebuvo. Kviesdavome vietos ir užsienio žiniasklaidą, organizuodavome interviu, vykdavo daug spaudos konferencijų. Komunikacija buvo stiprioji mano pusė, tai aš visada dirbau su šia dalimi. Reikėjo sugalvoti, kaip duoti žurnalistams duonos, iš ko rašyti, kurti žinias, nes informacija nebuvo taip lengvai prieinama. Taip pat reikėjo galvoti, kaip pakviesti pranešėjus. Dabar tai jau skamba juokingai, nes su bet kokiu pranešėju tu gali tiesiog susitikti nuotolinio pokalbio metu, bet tada taip nebuvo.
Nepamirškime, tuo metu buvo ir labai blogas susisiekimas, dar tada veikė „flyLAL“, kurį sekė bankrotai, šalyje vyravo krizės, žodžiu, – nei mes galime išvažiuoti, nei pas mus gali atvykti, tad mūsų renginys buvo kaip oro gurkšnis bet kam. Apskritai Lietuvos rinkoje nebuvo tokių renginių, – tai tikrai buvo kažkas naujo ir unikalaus“, – pastebi ji.
Konferencijos ilgametė vadovė prisimena, kad tada Lietuva iš visų jėgų stengėsi stiebtis link Vakarų valstybių, iš kurių sėmėsi pavyzdžių ir į kurias lygiavosi. Draugiškos valstybės, pasak pašnekovės, tada tiesė pagalbos ranką taip, kaip šiandien tai daro Ukrainai: „Mes buvome postsovietinė šalis ir visos kitos šalys mus matė kaip nukentėjusias, norėjo mums padėti. Taip mes dabar padedame Ukrainai ir, tikiu, ateityje padėsime dar labiau, kai ji laimės karą.“
Kūrė legendą
Būtent tai padėjo vystytis ir inovacijų festivaliui – A. Rogoznyj komanda pasauliui sakė: atvažiuodami į Lietuvą, padėsite žengti didesnius žingsnius ir įkvėpsite žmones, inspiruosite pokytį.
„Mes tikrai esame girdėję labai daug istorijų, kiek daug dalykų sukūrė šis festivalis. Tą pernai metais festivalio scenoje sakė ir mūsų vienaragiai, kad jeigu ne ši konferencija, tikriausiai mūsų net nebūtų, nes mes čia sugalvojome idėją, čia sutikome savo bendraminčius ir čia toliau ją plėtojome. Tuo laiku nebuvo ir tokio dalyko kaip networking’as, mes net nevartodavome tokio žodžio. Man būdavo žavu, kad žmonės eidavo, nebijodavo, klausdavo, bandydavo kiekvieną pranešėją pagauti. Nebūdavo tada ir startuolių pitch’ų, bet jie sugebėdavo pasitikrinti savo idėjas su pranešėjais.
Čia buvo tarsi atgimimas, judėjimas, kuris įvyko ir kuris padėjo verslams kurtis. Tarsi valstybės parama, vykusi kita forma. Nereikėjo mums Atkuriamojo Seimo, kad tai įvyktų, – užteko žmonių, kurie surengė renginį, kūrusį pokyčius. Taip viskas ir vystėsi. Tai buvo laikotarpis, kai mes buvome tarsi visiškoje duobėje ir visą laiką lipome į viršų. Ir tada, kai Lietuvoje įvyko lūžis, kai susisiekimas pradėjo gerėti, ekonominė situacija pradėjo kilti, Europos Sąjunga pradėjo duoti mums vaisius, mes pradėjome jausti pokytį, jau kokius aštuonerius metus tikrai labai jaučiame lūžį, kuris įvyko ne tik Lietuvoje, bet ir konferencijoje.
Kai tu pasakydavai – atvažiuok į Lietuvą ir Vilnių, visi klausdavo: kas ta Lietuva? Ir tada tu eidavai su ta legenda, kad mums reikia padėti. Jos dabar jau nebereikia, nes visuomenė yra pasikeitusi – konferencinė kultūra, dalyvavimas renginiuose, ieškojimas ir visi kiti dalykai dabar jau yra labai organiška dalis. Visi verslai, tikrai nepabijokime sakyti visi, nesvarbu kas tu bebūtum – medicinos sektorius, gamintum lazerius ar sviestą, visi turi savo rinkos renginius, kur jie dalyvauja, važiuoja ir žmonės dalinasi savo know-how būtent renginių, konferencijų formatu“, – pasakoja S. Meškauskaitė-Stepšienė.
Konferencijos ilgametės vadovės teigimu, prieš 18 metų nebūdavo ir profesionalių pranešėjų – apskritai tokia profesija dar nešmėžavo ir galimų ateities darbų sąrašuose. Dabar kiekvienas pranešėjas turi savo kainą, belieka pranešėją kviesti ir derinti detales. Tada teko sukti galvą, kas galėtų lipti ant scenos, dalintis savo mintimis ir patirtimi: „Dabar tai yra profesija – žmonės išeina iš darbo ir tampa tiesiog profesionalūs pranešėjai.“
Kaip sako ji, įvyko labai daug pokyčių, kurie mūsų dabar jau nebestebina, tačiau vienas dalykas tikrai nesikeitė – konferencija vis dar turi misiją keisti Lietuvą ir pasaulį, būti lyderiaujančiu idėjų inkubatoriumi.
„Nes kur yra mūsų gėris? Mes turime 300 pranešėjų. Mes turime labai daug turinio ir galime keistis – nebeturime kalbėti apie kompiuterius, telefonus, robotus. Mes dabar galime kalbėti apie emocinę sveikatą, amžėjimą, apie tai, kas šiandien žmonėms skauda. Pavyzdžiui, šiais metais mes daug kalbėsime apie įtrauktį, nes mes galime sau leisti kelti temas, kurios visuomenėje labai, labai svarbios, tam ieškome įkvėpėjų.
Apskritai, šiandien mums reikia kalbėti apie organizacijų pokytį, kokios jos turi būti tvarios, kaip jos turi keistis viduje, apie žmones, kaip internetas mus padarė nutolusius, bet ir tuo pačiu suartino kažkuriuo momentu, ir visa kita. Tai yra visiškai kitos problemos ir temos, negu kad buvo prieš 18 metų. Ir su šiomis temomis lygiai taip pat – tu turi komunikuoti pasauliui ir sakyti, kad tu nesi neišmanėlių šalis“, – teigia ji.
Festivalis vis dar yra apie bendruomenes
Konferencijos vadovas Tomas Stasiukevičius pasakoja, kad tada, kai atsirado šis festivalis, jam buvo devyneri. Vis dėlto, jis prisimena, kad kasmet, atėjus pavasariui, kada ir įvyksta konferencija, jis mieste matydavo įvairias lauko reklamas, kurios patraukdavo jo dėmesį. Labiausiai T. Stasiukevičiui įstrigo reklama, matyta abitūroje, sėdant į taksi automobilį.
„Aš net neįsivaizdavau [kad dirbsiu konferencijos organizatorių komandoje – aut. past.]. Jeigu man tuo metu, sėdant į taksi, kažkas tai pasakytų, – man sprogtų smegenys ir aš nepasiekčiau savo kelionės tikslo, nes aš tuo metu jau suvokiau, koks tai yra milžiniškas judėjimas, koks didelis dalykas tai yra. Jau tada tai labai jautėsi“, – sako jis.
Nors, priešingai nei S. Meškauskaitė-Stepšienė, T. Stasiukevičius neatsidūrė konferencijos organizatorių komandoje draugų, kuriuos būrė A. Rogoznyj, dėka, jis sako iš karto jautęs, kad čia dirbanti bendruomenė – kitokia.
„Aš iš tiesų galvoju, kad likimas labai natūraliai kažkaip mane čia atvedė, taip sukrito žvaigždės, nes mano darbas čia prasidėjo 2019 metų pradžioje, sausio mėnesį, visiško sutapimo dėka – tuo metu aš kaip tik baiginėjau bakalauro studijas ir ieškojau darbo. Buvau gavęs porą pasiūlymų, bet tuo metu mano kursiokas, geras draugas kaip tik į mūsų bendrą kursiokų pokalbį, kurio aš niekada neskaitau, nes ten visi siunčia įvairiausias nesąmones, atsiuntė darbo pasiūlymą, kad įkūrėjas ieško padėjėjo darbui su turiniu. Šis pasiūlymas mane labai sudomino.
Atsimenu, kad parašiau Arnoldui ir mes susitikome. Jo energetika buvo labai gera, įvyko kažkokia chemija, nes mes pokalbio pabaigoje net nevalingai aptarėme darbus. Aš jau tada žinojau, kad tikrai priimsiu pasiūlymą. Pirmaisiais mano darbo metais buvo labai daug mokymosi, supratau tą festivalio dvasią ir sielą, – tai yra unikalus renginys visomis prasmėmis. Jeigu tu bent kartą esi pabuvęs čia, žinai, kad nėra, gal yra panašių, bet tokio kito renginio nėra, kuris sukeltų tokias emocijas. Nors aš ir negaliu nešališkai kalbėti, bet kita vertus, jis sukelia tokias teigiamas emocijas ir jis turi visiškai kitą sielą. Tai yra gyvas renginys ir būtent tada įvyko mano reinkarnacija ir mano gyvenimas pasiskirstė į laikotarpį iki „LOGIN“ ir į postlogininį laikotarpį“, – prisimena jis.
Nors T. Stasiukevičius prie komandos prisijungė jau gerokai pasikeitus festivaliui, jis antrina S. Meškauskaitei-Stepšienei, kad renginys iki šiol turi svarbią misiją, tačiau, kaip ir buvo anuomet, jis lygiai taip pat yra apie draugus ir apie bendruomenes. Kitaip tariant, žmonių ryšys, kuris sukuriamas čia, vis dar yra viena iš pamatinių renginio vertybių.
„Man labai džiugu matyti, kaip tos bendruomenės plečiasi. Kiekvienais metais po festivalio vis girdžiu atsiliepimų ir sakančių: tiek daug pranešimų buvau susižymėjęs, bet į ne visus suspėjau, nes sutikau draugus, kursiokus, klasioką, buvusius bendradarbius. Tos bendruomenės maišosi tarpusavyje, plečiasi, ir tu visada atėjęs į konferenciją sutiksi savo draugus, sutiksi buvusius kolegas, būsimus kolegas – tai yra viena iš neįtikėtinų pridėtinių verčių.“