Su savo sekėjais socialiniuose tinkluose moteris aktyviai bendrauja pačiomis įvairiausiomis temomis, net ir tokiomis, kurios atrodytų yra tabu. Delfi interviu su V. Rykštaite apie tai, kuo ji gyvena, kaip reaguoja į agresiją ir pyktį internete, kas ją įkvepia kurti ir ką veiktų sugrįžusi į Lietuvą.
– Vaiva, esate gan aktyvi socialiniuose tinkluose, nevengiate paprovokuoti jus sekančios auditorijos. Ar tai darote tikslingai ar tiesiog įdomu skirtingos nuomonės?
– Nesutinku savo klausimų vadinti provokacijomis. Suvokiu, kad klausimas, pavyzdžiui, apie skiepus, yra poliarizuotas, bet man socialinės medijos yra vienintelis langas į Lietuvą. Tik čia galiu matyti, ką jaučia ir mąsto skirtingi žmonės. Visada užduodu tik tuos klausimus ir rašau tik tomis temomis, kurios man nuoširdiai įdomios. Tai – savotiška prabanga, kurią labai vertinu. Dažnai užsiimu ir reklamomis socialiniuose tinkluose, bet vėlgi – jei produktas ar paslauga man nepatinka ar atrodo neįdomus – niekas manęs nenusipirks jo reklamai. Džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu, nes suvokiu, kad taip yra todėl, kad daug ką galiu daryti tiesiog savo malonumui. Bet tuo pačiu nesmerkiu žmonių, kurie desperatiškose situacijose pamina savo vertybes, parduoda sielas. Nežinau kaip pati pasielgčiau, jei siaubingai trūktų pinigų. Nespjaunu į vandenį ir stengiuosi vengti žodžių „niekada” ir „visada”. Šiandien galiu sau leisti socialiniuose tinkluose ir apskritai rašyti tik tai, kas man įdomu ir dar iš to gauti naudos. Kas bus rytoj žino tik rytojus.
– Nevengiate garsiai kalbėti temomis, kurios paprastai yra nutylimos, pavyzdžiui, apie geriausią apsaugą menstruacijų metu.
– Skambės arogantiškai, o gal – emigrantiškai, bet, man regis, įklotų temos matymas kaip kažko, apie ką reikėtų tik šnabždėtis, rodo šiokį tokį Lietuvos atsilikimą. O gal tiesiog konservatyvumą? JAV socialiniai tinklai mirga nuo menstruacijų krauju veidus išsitepusių menininkių. Čia nuolat matau ne tik įklotų, bet ir, pavyzdžiui, kempinėlių apsivalymui po lytinio akto reklamas. Todėl man nuoširdžiai keista, kad tekste apie ekologiją trumpai paminėjus daugkartinius įklotus, minia užsikabino būtent už to. Dargi kas antras komentatorius bandė mane sugėdinti. Tai tik parodo, kad mėnesinės Lietuvoje vis dar stigmatizuojamos ir, nors kai kuriuose visuomenės sluoksniuose jos yra gerokai atsibodusi tema, vis tik verta apie tai kalbėti siekiant ją visuotinai normalizuoti. Tai didžia dalimi yra menininkų darbas.
– Kaip reaguojate į socialiniuose tinkluose pasitaikančius įžeidimus, patyčias, agresiją ar teksto, kaip tokio, nesuvokimą?
– Skaitau komentarus, bet į juos žiūriu atsainiai. Man komentarai yra ne apie mane, o apie juos rašančius. Žmonės nuolat komentuodami rašo tai, ko net nėra mano tekstuose, tačiau šitaip išduoda ir įvardina savo baimes, kompleksus, nerimą. Įdomus reiškinys. Manęs visiškai nežeidžia beraščių, su gramatinėmis klaidomis parašyti komentarai. Ir priešingai – įsiskaudinu, ilgai širdyje nešiojuosi man svarbių, mano autoritetų parašytus komentarus. Kita vertus, nesinori ir tų beraščių ant galvos užsileisti. Nes viską juk skaito mano mama, seneliai – jiems dažnai būna skaudu. Todėl neseniai kai viena moteris komentaruose, bediskutuojant apie vakcinas, pavadino mane „kekše”, nusprendžiau kreiptis į teisininkus. Tai yra viešas įžeidimas ir norisi iškelti bylą, kad būtų pamoka visiems. Tiesa, man pagrasinus teismais ta moteris keliskart atsiprašė, tai pyktis atlėgo. Bet čia ir brėžiu ribą - galima nesutikti su mano nuomone, aistringai diskutuoti, bet visus įžeidimus fiksuoju ir planuoju imtis veiksmų.
– Vienas iš pačios drąsių sprendimų buvo ne tik santuoka po kelių mėnesių pažinties su Havajuose sutiktu vyru, bet ir greitas nėštumas. Kas tuomet sukosi galvoje ir ar tikėjaisi, kad gyvenimas taps toks, koks yra dabar? Esi laiminga moteris?
– Man reflektuojant dažnai pačiai keista suvokti, kad neturiu konkrečių lūkesčių apie gyvenimą. Tai ir už Maiklo tekėdama nieko negalvojau, nesvarsčiau kaip čia viskas bus, nebandžiau įsivaizduoti nei kokią šeimą mums pavyks sukurti, nei kokia mama būsiu. Gyvenu akimirkoje ir planus kuriu tik susijusius su asmeniniu augimu, pavyzdžiui, mokslais, darbais, kursais. O meilės, šeimos suplanuoti neįmanoma: pavyksta arba ne. Visi rizikuoja tuokdamiesi, nesvarbu kaip ilgai vienas kitą pažįsta. Kai susituokėme, pirmais metais veikėme išlikimo režimu: labai trūko pinigų, tėvystės patirtys buvo svetimos. Todėl tiesiog darėme ką tuo metu galėjome. Šiandien gyvename geriau, patogiau, bet iššūkių netrūksta. Kas žinojo, kad bus kovidas? Todėl kažkiek planuojame, kuriame vizijas, bet aiškiai suvokiame, kad planus pakoreguoja pats gyvenimas. Svajoju vyrą parsitempti gyventi į Lietuvą, nors Havajuose esame laimingi, man labai trūksta šeimos, giminės. Jokie draugai negali jų pakeisti. Tą kraujo šauksmą atpažinau tik pagimdžiusi vaikus. Kita vertus, man, kaip menininkei, būtinas šioks toks emocinis nepatogumas – tai yra geras akstinas kūrybai.
– Kuo skiriasi havajietis nuo lietuvio?
– Artimai tikrųjų havajiečių nepažįstu, bet iš to ką matau, kultūra daug kuo panaši į lietuvišką, ypač – pagoniškų dievybių panteonu ir ryšiu su gamtos objektais. Čia svarbi išplėstinė šeima, giminė, gyvos įvairios legendos ir prietarai.
– Havajai daugeliui asocijuojasi su nuolatinėmis atostogomis. Koks kasdienis gyvenimas ten?
– Mes čia turim paplūdimius ir nuolat gerą orą. Tai tikrai gerina gyvenimo kokybę. Kartais ir dvi savaites į paplūdimį nenuvažiuoju, bet taip gera žinoti, kad jis netoliese visada yra. Tačiau atostogų namie tikrai nejaučiu, nes čia mane kamuoja buitis. Net pasisamdžius valytoją negaliu sakyti, kad palengvėjo. Vaikai eina per namus kaip uraganas, paskui save barstydami kukurūzų dribsnius ir lego kaladėles, o dar šuo… Tai bent kartą metuose suorganizuoju išvažiavimą porai naktų į viešbutį – kur nėra daiktų ir galiu rankšluosčius mesti ant žemės (prieš valytojoms ateinant juos pakeliu, iš pagarbos). Ir viskas – nereikia niekur ir skristi, tiesiog pabėgti nuo buities ir iškart jausmas, kad atostogos.
– Kelionės – viena iš jūsų aistrų. Kiek šalių esate gyvenusi?
– Jau reikia kažkaip nustoti mane pristatinėti kaip keliautoją. Kai buvau dvidešimt kelerių gerus metus viena pasibasčiau po Indiją, nuvariau su džipu (vairavau ne aš) iki Nepalo, dar prieš tai dvi vasaras pagyvenau Milane. Ir viskas. Esu aplankiusi nemažai šalių, bet keliautoja tikrai negaliu vadintis. Kai gyvenau Londone, keliauti, kad ir savaitgaliui į kitą Europos sostinę, buvo gerokai paprasčiau. Dabar jau suprantu, kad tokie skrydžiai savaitgaliui yra neekologiški. Iš Havajų apskritai bet kur skirsti toli ir brangu. O gimus vaikams baigėsi mano solo kelionės ir prasidėjo #keliaujusuvaikais pirmyn ir atgal per Atlantą tarp Havajų ir Lietuvos. Dabar, kaip dažna šeima, ištrūkstame kur nors porąkart į metus, bet tai jau nėra tikros nutrūktgalviškos kelionės, o ramūs pasivaikščiojimai po naujus miestus nuolat ieškant, kur vaikams pavalgyti ko nors neaštraus ir rasti tualetą. Vis tik tai – geriau negu nieko. Kelionės mane įkvepia.
– Sakėte, praėjo nemažai laiko, kad pradėtumėte save vadinti rašytoja. Kas buvo lengviau - parašyti pirmąją knygą ar pripažinti, kad esate rašytoja?
– Tikrai lengviau buvo imti vadintis rašytoja, nei parašyti pirmą knygą. Rašydama pirmą knygą nežinojau nei, ką darau, nei kas iš to gausis. O šiandien žiūrint atgal jau reikia tik įvertinti nueitą kelią. Jei parašiau aštuonias knygas, gavau literatūrinę premiją, dvi mano knygos tapo bestseleriais, o „Pirmąkart mama”, drįstu tikėtis, bus laikmečio klasika – tai turbūt jau galiu vadintis rašytoja? Kita vertus, nežinau, ar parašysiu dar vieną knygą. Kad ir kiek knygų sukuriu, tai neapsaugo nuo kūrybinio štiliaus ar nesėkmės. Todėl imdamasi kiekvieno darbo leidžiuosi į nežinomybę, rizikuoju, stengiuosi neturėti didelių lūkesčių, kad nenusivilčiau.
– Kuri pačios rašyta knyga pati artimiausia, o kurią galbūt norėtumėte paredaguoti, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
– Geriausia mano knyga – „Viena Indijoje”. Labiausiai užaugau ir daug išmokau rašydama „Pirmąkart mama”. Itin sėkminga „Lizos butas” – jai ir Kultūros tarybos stipendiją gavau, ji nominuota J. Ivanauskaitės premijai, išrinkta į kūrybiškiausių knygų devintuką, pagal šį romaną yra nemokama ekskursija ULBA-GO aplikacijoje po Kauno senamiestį. Širdžiai miela „Trisdešimt”, nes ten – mano giminės, mano prosenelės istorija. Truputį gėdijuosi to naivumo „Plaštakių sindrome”, bet nieko redaguoti nenorėčiau - mano klaidos yra mano pamokos, o blogai parašyta pirma knyga yra tarsi patvirtinimas, kad metams bėgant galima rašyti geriau. Niekas neparašo geros pirmos knygos, tik labai dažnai žmonės tų pirmų rankraščių niekam nerodo, šlifuoja daug metų, auga rašyme, o po to sudrebina pasaulį su pritrenkiančiu debiutu. Tačiau man nutiko taip, kad viena leidykla ėmė ir išleido tą mano pirmą bandymą. Tai irgi galima priimti kaip komplimentą, nors dabar man taip juokinga visa, ką ten rašiau, - apie lytinius organus, klimaksines mokytojas, bernus ir visokias nesąmones. „Plaštakių sindromas” yra coming-of-age knyga su klaikiu viršeliu, skirta paaugliams, tik jos nė viena mama nenorės duoti jiems skaityti. Aš turbūt irgi neduočiau.
– Kokią knygą šiuo metu rašai ir ar galima išgyventi iš rašytojos amato?
– Nekalbu apie rašomas knygas kol jų nepabaigiu. Havajuose iš to, ką uždirbu, išgyventi tikrai būtų neįmanoma – mano atlyginimas skirtas valytojai, asmeniniams pirkiniams, skrydžiams į Lietuvą, bet sąskaitas apmoka vyras. Ne visai žinau kainas Lietuvoje, bet numanau, kad labai kukliai ir taupant galėčiau čia pragyventi iš rašymo. Tačiau kalbu ne tik apie knygų rašymą, o rašymą apskritai ir su tuo susijusias veiklas - tekstus portale, blogą, reklamas soc. tinkluose, savo dėstomą kursą.
– Kurie rašytojai yra jūsų mėgstami? Galbūt tarp jų yra lietuvių autorių?
– Neturiu mėgstamiausio rašytojo. Retai kada skaitau kelias to paties rašytojo knygas, bet kai skaitau tai būna šie: Kazuo Išiguro, Haruki Murakami, M. Remarkas, L. Tolstojus, H. Hesė, I.D Yalom, K. Vonnegutas, M. Pollan, Y. Harari. Iš lietuvių man patinka J. Ivanauskaitė, L.S. Černiauskaitė. K. Sabaliauskaitė, S. Parulskis, D. Jazukevičiūtė - čia tie, kurių skaičiau ne po vieną ir ne po dvi knygas.
– Jūsų dukros – dvikalbės. Kaip sekasi išsaugoti lietuvių kalbą bei papročius, jeigu jų laikotės?
– Dvikalbystė nenutinka savaime. Tai yra kasdienis sistemingas darbas. Norint, kad vaikai kalbėtų laisvai dviem kalbomis, jų akistata su mažumos kalba kasdienybėje turi būti 70 proc. Šiuo atveju, mažumos kalba yra lietuvių, vadinasi, norint, kad dukros kalbėtų abiem kalbomis vienodai gerai, jos maždaug iki penkerių metų turi patirti viską lietuviškai ir tik 30 proc. angliškai. Perskaičiusi įvairius atliktus tyrimus ir sužinojusi šiuos skaičius supratau, kad man kalbėti su vaikais nepakaks. Todėl skaitom, keliaujam į Lietuvą, žiūrim filmukus, skambinam seneliams, kartą per savaitę mergaitės jungiasi į virtualias pamokas su lituanistine mokykla „Pasaka”. Apie šeimoje taikomus metodus ne kartą rašiau viešai.
– Kalbėsite „Login2021” konferecijoje. Apie ką bus pranešimas?
– Oi, man čia toks didelis įvykis iš tiesų kalbėti šioje konferencijoje, net nežinau kaip ruoštis. Dar nesu tikra, kaip skambės galutinė pokalbio temos formuluotė, bet iš esmės kalbėsiu apie menininko vaidmenį pasaulyje. Man tai atrodo esmingai svarbu. Turbūt nepavyks pabėgti nuo klausimų apie rašymą: ar galima to išmokti ir kuo skiriasi terapinis rašymas nuo komercinio. Aš tikiu, kad kiekvienas gali rašyti, ir kad kiekvienas savyje turi neatskleistą menininką. Ypač – buhalteriai. Tikiuosi, pavyks įkvėpti bent keletą žmonių.
– Kur pati semiatės įkvėpimo?
– Iš kasdienybės, iš vaikų, iš nutikimų prekybos centre, iš BBC žinių, iš pokalbių su draugėmis, vyru ir uošviais, iš feisbuko ir instagramo, iš knygų ir filmų. Iš gamtos ir savo kūno, praeities refleksijų ir savo sapnų. Iš kelionių ir dienų namuose. Iš podkastų. Iš meno.
– Kada atvykstate į Lietuvą, kiek čia užsilaikysite ir kam skirsite savo laiką?
– Bandysiu atvykti birželio pradžioje, bet kol kas daug nerimo dėl visų ribojimų ir su pandemija susijusių skrydžių atšaukimų. Norėčiau pabūti du mėnesius, juos skirti šeimai, gamtai ir dar būtų smagu sudalyvauti keliose fotosesijose – svajoju nuoga papuozuoti miškuose priešais menininkės Neringos Rekašiūtės objektyvą.
V. Rykštaitė savo įžvalgomis dalinsis ir su LOGIN konferencijos dalyviais. LOGIN vyks gegužės 24-28 dienomis – tik nuotoliniu būdu, tiesiogiai, nemokamai bus transliuojama „Delfi“ bei „15min” portaluose. Su visais pranešėjais galite susipažinti www.login.lt ir savo darbo kalendoriuose pasižymėti tuos pranešimus, kurių laukiate labiausiai.
Dėkoju už pokalbį.