Progresas ir skaitmenizacija žemės ūkyje vystosi pilnu tempu
„Jeigu pažiūrėsime atgal tūkstančius metų, tai yra dvi sritys, kurios vaidina lemiamą reikšmę žmonijos evoliucijoje, tai yra karas ir žemės ūkis. Pats žemės ūkis yra inovacijų variklis, nes daugėjant Žemėje žmonių, reikia daugiau maisto, daugiau kūrybos, naujų technologijų. Lygiai kaip ir karai staiga nutinka – tada irgi būna technologijų proveržis. Žemės ūkis yra inovatyvus, reikalaujantis labai daug mokslinio darbo ir labai neteisinga galvoti, kad žemės ūkis yra kažkoks senamadiškas kaimas“, – sako G. Kvietkauskas.
Į klausimą, kokių proveržių galima tikėtis per artimiausius metų, ūkininkas atsako, kad negalima tikėtis, o proveržiai visada vyksta, išskyrus siaurą sovietizacijos laikotarpį, kai žemės ūkis buvo apie nieką.
„Šiandien skaitmenizacija yra ryškiausiame procese, jinai vyksta kiekvieną dieną – laukų, pasėlių skaitmenizacija. Dauguma Lietuvos laukų turi pasėlių žemėlapius, kur galima skanuoti dronais, kitomis priemonėmis matyti dirvožemius, žinoti kokių trūksta veikliųjų medžiagų, tuomet efektyvinti tręšimą tik ten, kur reikia. Kalbant apie techniką, tai vėlgi vien žaliasis kursas, žalioji kryptis traktorių variklius per dešimtmet pakeitė neatpažįstamai, kai dešimtimis kartų, o kai kurių kietųjų dalelių išmetamš į aplinką sumažėjo net tūkstančiais. Mūsų varikliai darosi vis mažiau taršūs. Žemės ūkio technika nekeliauja elektrinio variklio kryptimi kaip auto pramonė, ji keliauja vandenilio įsisavinimo. Iš esmės, progresas žemės ūkyje vyksta visame kame“, – patikina G. Kvietkauskas.
Įmonės bendrasavininkiai – darbuotojai
Neseniai įmonė įgyvendino darbuotojų akcijų programą išdalindama aukcionus. Į klausimą, kaip jis, kaip vadovas, pastebi pakitusią darbuotojų motyvaciją, G. Kvietkauskas atsako, kad iš esmės aukcionas yra labai geras dalykas kiekvienai sveikai įmonei, išlaikant santykį su darbuotoju.
„Mūsų atveju yra dar ir papildoma vertė, nes esame listinguojami „Nasdaq“ akcijų biržoje, tai reiškia, kad mūsų akcija yra ne tik akcija, bet ir realus vertybinis popierius. Pirmą kartą apie tai užsiminėme 2019 metais ir ne iš gero gyvenimo, nes įmonė išgyveno sunkmetį. Kas reiškia, kad buvo sunku išmokėti bonusus, priedus. Kai buvo prastesnė nuotaika, pakeitėme bonuso sąvoką aukcionais. Žmonės, be abejo, nesuprato, ką gavo, nes aukciono esmė yra tai, kad žmogus turi atidirbti tam tikrą sutartą terminą įmonėje, kad suveiktų aukcionas.
Pirmieji aukcionai suveikė pernai metais, darbuotojai gavo realias akcijas, prie kiekvienos akcijos realius dividendus ir jie yra laisvi daryti su ta akcija ką nori – gali labai greit parduoti. Kas įdomu, kad beveik niekas nemonitizavo, nes tiki, kad tai yra vertingas dalykas, galbūt jie žiūri dešimt metų į priekį ir mano, kad vaikams tai bus didelis palikimas.
Šiemet suteikėme aukcionus tiems, kas dar nedirbo 2019 metais ir aukcionus matome kaip visišką praktiką žmonėms, kuriuos vertiname, kurie norime, kad dirbtų čia. Tai apima visą įmonę: ir pardavimus, ir administraciją, ir serviso darbuotojus. Išties jaučiame didžiulę vertę, nes darbuotojai įsitraukia, tiki tuo, ką daro. Mes visi kartu kuriame, nes visi esame bendrasavininkiai.
Be to, pastebėjau, kad statistiškai labai mažai žmonių domisi vertybiniais popieriais ir investavimu. O čia nori nenori darbuotojai turi atsidaryti vertybinių popierių sąskaitą, domėtis, kas reiškia, kad tuo pačiu mes didiname ir jų finansinį raštingumą“, – sako G. Kvietkauskas.
Įmonės vadovas džiaugiasi ir bendrais visų rezultatais – prieš kelias dienas įmonė pardavė 1000 – ąjį traktorių. „Lietuvos traktorių rinka per metus yra apie 700 naujų parduotų traktorių. Mes per nepilnus 8 metus prieš kelias dienas pardavėme 1000 – ąjį, tai yra labai daug. Bet kadangi svajoti niekas nedraudžia, kai pernai metais sausį išvežėme 900 – ąjį traktorių, aš anonsavau, kad pernai metų gegužę bus 1000 – asis. Tai gegužę taip, tik metais vėliau, nes įvyko gyvenimas (šypsosi, aut pastaba). Bandžiau skaičiuoti galvoje, ką tai reiškia pinigais tas tūkstantis, tai jeigu vidutiniškai vienas traktorius kainuoja apie 150 tūkstančių eurų, tai 1000 traktorių gaunasi apie 150 milijonų eurų“, – šypsosi ūkininkas.
Pats gimęs vadovauti mokytų kitus viešojo kalbėjimo
Laidos vedėjui pasakius, kad jis jam yra naujos kartos vadovo pavyzdys, ir paklausus, kokias savybes svarbu turėti vadovui lyderiui šiuolaikiniame pasaulyje, G. Kvietkauskas juokdamasis atsako, kad jis jau nebe tokios ir jaunos kartos vadovas, nes jam šiemet bus 45 metai.
„Įmonė gimė nuo dviejų žmonių ir augo organiškai, priimant vieną, antrą, trečią darbuotoją, dabar joje dirba apie 100 žmonių, Bet per visą įmonės gyvavimo ciklą, augant įmonei mačiau ir dalyvavau absoliučiai visuose procesuose, esu išbandęs visas profesijas. Į tokią kaip rinkodarą esu įsitraukęs jau visam gyvenimui. Esu prisilietęs prie mechanikos, inžinerijos, sandėlininko, kroviko, pardavėjo darbo. Visa tai vadovui leidžia kompleksiškai žinoti kiekvienos pareigybės funkcijas ir funkciškumą, leidžia labai daug suprasti apie tai, kas svarbu, o kas – ne.
Didelę bėdą matau vadovuose, kurie vadovauja iš kabineto arba per tarpininkus, pavyzdžiui, per personalo skyrių. Jie negauna tikslaus jausmo, kas vyksta įmonėje, kokios nuotaikos, kaip jaučiasi darbuotojai, kokie tarpusavio santykiai, todėl man lyderystė tai yra visų pirma bendravimas ir žinojimas. Ir vėlgi, kas yra lyderis. Nemeluosiu, man atrodo, kad aš esu „natural born“ (gimęs vadovauti, aut. pastaba), bet žinias visuomet reikia pastiprinti. Nebaigiau jokių vadovų mokymų, mane mokė gyvenimas. Bet kai žiūriu į profesionalius vadovus, kurie ateina iš didžiųjų universitetų, ne tik Lietuvos, manau šiokių tokių bėdų – jie ateina su supakuota nuomone ir supakuota informacija, dažniausiai vadovėline ir kai tu visada žinai, kaip veikti, dažnai pražiopsai kertinius momentus, kada reikėjo veikti kitaip“, – pastebi pašnekovas.
Pirmas dalykas, pasak G. Kvietkausko, ko jis mokytų vadovus universitete, tai yra viešojo kalbėjimo, kas nėra tik stovėjimas ant scenos: „ Tai yra minčių transliavimas tet – a – tet ir tai yra labai svarbu. Kai gebi nešti savo žinutę, tai padeda santykiuose ir su darbuotojais, ir derybose su partneriais, visame kame. Tuomet gali stiprinti save finansinėmis, vadybinėmis žiniomis“.
Kodėl nekenčia personalo vadovų, bet vis dėlto priėmė
G. Kvietkauskas sako, kad niekada neturėjo savo įmonėje personalo vadovo, bet yra matęs kitose įmonėse: „Aš turiu betarpišką ryšį su savo komanda, pažįstu visus žmones. Vien tai, kad rūkau, praeinu pro salę, praeidamas į kiemą, su visais pabendrauju ir tas betarpiškumo jausmas bent jau mūsų įmonėje yra labai svarbu, nes aš nenoriu, kad darbovietė būtų tik darbas, siekiu, kad tai būtų bendruomenė, kuri netgi labiau šeima pavirsta per ilgą laiką, nes dalis žmonių juk bendradarbius matome dažniau nei savo šeimas, kad nėra visada gerai.
Atsimenu, kolega prieš dvejus pasiūlė pasvarstyti apie personalo darbuotojų atsiradimą, tai man tas pasiūlymas buvo kaip šlapiu skuduru per veidą, bet pradėjau mąstyti. Jeigu aš pats esu ir personalo vadovas, kam man dar vienas žmogus, kuris man atsistos kaip barjeras ir aš gausiu jau netikrą, o perneštą informaciją. Juk pats galiu viską susirinkti, man viskas gerai dėl to. Bet per tą laiką buvo daug visokių įvykių, kai supratau, kodėl man reikia to personalo vadovo. Pradėjau suvokti, kad tinkamas ir geras personalo vadovas yra ne barjeras, o stipri pagalba ir patarėjas.
Įmonėje išsigryninome, kad pas mus nebuvo blogai, kad nebuvo personalo žmogaus. Kai jis atėjo dirbti personalo vadovu, tikėjosi, kad bus daug blogiau, nes buvo matęs įmonių, kurie neturi personalo skyriaus. Čia sugrįžtant į lyderystę, tai kiekvienas vadovas turi būti personalo vadovas, tam kad jis pažintų žmones nuo viršaus iki apačios ir atvirkščiai, dirbančius visuose padaliniuose. Ir kai nebeužtenka jėgų ir laiko, reikia tikro, profesionalaus personalo vadovo. Ir nors emocija prasideda nuo „nekenčiu personalo vadovo“, šiandien aš labai laimingas, kad dabar turime tą vadovą, ir dabar aš tikrai myliu personalą.
Beje, labai dažnai personalo vadovai, pasitraukus steigėjams, ilgamečiams generaliniams direktoriams, juo pakeičia ir tampa vadovais, nes personalo vadovas apima labai plačią dalį, iš esmės visą įmonę, jis turi suvokti visus procesus, sudėlioti veikimo algoritmus, pažinoti visus žmones. O kuo tada jis skiriasi nuo generalinio direktoriaus? Tik turbūt tuo, kad nepriima strateginių sprendimų. Bet viską išmokus, strateginiai sprendimai ateina savaime“.
G. Kvietkauskas kaip ir anksčiau, taip ir dabar, labai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje, visur stengiasi būti, nešti aiškią žinutę kolektyvui. Nesvarbu geri ar blogi laikai bent du kartus per metus organizuoja susitikimus tam, kad informuoti įmonės darbuotojus, kaip įmonei sekasi, kur link einama.
Kodėl klaidingai įsivaizduojame ūkininką
Paklausus apie didžiulio atgarsio susilaukusį ūkininkų protestą Vilniuje, G. Kvietkauskas atsako, kad poliarizacija buvo milžiniška, visos temos buvo aktualios tik žemės ūkio sektoriui, ūkininkams, jų kovoje su Žemės ūkio ministerija.
„Nebūtų tokios poliarizacijos, jei būtų daugiau informacijos, kas tas žemės ūkis. Piktas mano žvilgsnis krypsta ne tik į mūsų politikus, bet ir žiniasklaidą, kuri leido formuoti tą ūkininko įvaizdį, kuris panašus į Palangos verslininką, kuris visą laiką verkia. Nerodė sėkmingų, gražių istorijų, kaip ir kuo ūkininkai iš tikrųjų gyvena. Taip, yra TV laidų, kurios rodo, bet jos yra specifinės ir skirtos daugiau žemdirbiams ir jų nežiūri miesto žmonės.
Tikrai negali kaltinti žmonių, kad jie taip galvoja, nes jie kaimą sutapatina su ūkininku. Tuo pačiu kaimas nėra ta bakūžė, kur gyvena močiutė, turinti keturias karves. Kaimas yra gyvenvietės apibūdinimas, o ūkininkai yra verslininkai – vieni nedideli, kiti stambūs, bet čia nekalbu apie koncernus, apie tai, kas yra ūkininkai. Poliarizacija iš to ir gimsta, kad žmonės blogai informuojami.
Kalbant apie žemės ūkį, mes nematome veidų, nes žiniasklaida jų nerodo, prie straipsnių apie žemės ūkį dažniausiai būna nuotraukos, kuriose nufotografuoti laukai, kombainai, traktoriai, dirvožemiai, pasėliai. O iš tikrųjų juk yra daug tikrų ūkininkų veidų, kurie gali pasakoti istorijų, juo labiau, kad ūkininkai daugelio nuostabai dažnai yra pabaigę ir ne po vieną universitetą, turintys po kelis diplomus. Jeigu tai šeimos ūkis, šeima pasiskirsto, kas kokius mokslus baigs, kad kokybiškai prisidėti ir dirbti“, – sako ūkininkas.
Protesto kokybė jaunosios ūkininkų kartos dėka, bendruomenė labai vieninga
„Proteste dalyvavo labai daug jaunųjų ūkininkų, kurie buvo ir pagrindas, ir pamatas jo kokybės. Tai išties buvo labai kokybiškas, tvarkingas, suvaldytas, nemarginalizuotas protestas. Ne mitingas. Visi toks pavyko būtent jaunosios kartos dėka, nes vyresnė karta truputį kitokiais metodais protestuoja (juokiasi, aut. pastaba). Dalis to jaunimo juk yra tie patys vilniečiai, kauniečiai, kurie grįžta darbuotis į ūkį pas tėvus, senelius. Kitas aspektas, kuris atspindi poliarizaciją, tai – politinio požiūrio kampas – už ką jie balsuoja, turint minty, kad tai yra šeimos verslai. Absoliuti dauguma jų yra politinė dešinė pusė, bet pas mus yra tokia situacija, kad dešiniųjų pažiūrų žmonės negali balsuoti už dešinę, nes yra pikti. Tai yra nonsensas“, – pastebi G. Kvietkauskas.
Paklausus, kodėl ūkininkų bendruomenė yra tokia vieninga, kaip viena milžiniška giminė, ūkininkas G. Kvietkauskas atsako, kad ta bendrystė, kuri užgimė šiemet protesto metu, gimė iš bendro nepasitenkinimo, bendrų skaudulių, o iš esmės ūkininkai kaip vienetai yra kiekvienas su savo žemdirbystės, verslo filosofija. Taip pat ūkininkai labai noriai dalinasi savo receptais, jiems nesunku pasidalinti patirtimi, kad ši veislė, pasėta tuo metu su tokia trąšų kombinacija atnešė tokį ir tokį rezultatą.
„Ūkininkas ūkininkui nėra konkurentas. Tai, kad aš užauginau daugiau, tai nereiškia, kad aš atėmiau iš kito, nes konkurencijoje valgai tą patį obuolį. Žemės ūkyje yra konkurencija dėl kitko – dėl žemių plėtrai, bet pati veikimo chemija yra nuolatinis eksperimentas, tai yra įdomu, įtrauku ir tai gimdo bendruomeniškumą.
Dar kalbant apie lyderystę, ji neturėtų laviruoti tarp tavo bendruomenės, kuriai priklausai ir politinių interesų ateityje, nes jie visada keičiasi, bet tavo pozicija, kuriai atstovauji tuo metu, šiuo atveju agro bendruomenei labai svarbi ne tik tuo, kad tu palaikai savo bendruomenės narį, bet ir tuo, kad stiprini įvaizdį, o stiprinti ūkininko įvaizdį šiandien turbūt yra užduotis numeris. Ūkininkų Lietuvoje yra keliasdešimt tūkstančių ir su neapykanta užklijuoti visiems vieną etiketę yra labai neteisinga. Tikiuosi, kad traktoriams nereikės daugiau važiuoti į Vilnių, o kita vertus, gal sustiprinę savo įvaizdį kaip tik atvažiuosime pabūti ir padaryti visiems šventę“, – šypsosi ūkininkas G. Kvietkauskas.
