Diskusijos dalyvė, neabejotinai – moteris lyderė, 14 metų „TV3“ vadovaujanti Laura Blaževičiūtė, šiame interviu atvira: tik po bemiegių naktų supratusi savo, kaip vadovės, klaidą, o jos veiklos kalendoriuje rastumėte atsakingai suplanuotą laiką, skirtą savo vaikams ir šeimai. Lietuvos moterys vis dar atsargiai renkasi lyderės kelią dėl savo pačių neryžtingumo, o moterys vadovės, vos susilaukusios vaiko, patiria motinystės bausmę.
Pačios moterys kartais sukuria stereotipų
„Žinoma, mūsų visuomenė keičiasi: darosi atviresnė, tolerantiškesnė, kartu ir palankiau vertina moteris vadoves, bet, manau, pokytis vis dar nėra pakankamai greitas“, – pastebi L. Blaževičiūtė.
Pasak „TV3“ vadovės, jeigu žiūrėsime į faktus, kiek Lietuvoje moterų užima vadovaujamas pozicijas arba kiek moterų yra valdybose, tai matysime, kad šis skaičius stipriai atsilieka ne tik nuo Skandinavijos šalių, bet ir nuo visos Europos Sąjungos (ES) vidurkio.
„Didelė problema ta, kad šiandien yra daug mažiau moterų kandidačių, dalyvaujančių konkursuose. Paimkime kad ir mokslo įstaigas ar tarybas, kur moterų nėra, tarp kandidačių jų irgi nebūna. Taip užsisuka ratas. Kuomet skelbiami konkursai tam tikroms pozicijoms užimti, manau, tikrai padėtų, jei juose būtų reikalavimas dėl vienodo skaičiaus skirtingų lyčių kandidatų. Tada bent sąlyginai visiems būtų sudarytos vienodos sąlygos“, – kaip išeitį siūlo L. Blaževičiūtė.
„TV3“ vadovė pamini jų inicijuotą projektą „Lyderė valdybose“, kurio pagrindas yra platforma, galinti suvesti potencialias kandidates, valdybos nares su verslo įmonių savininkais: „Yra išties nemažai pažangių verslo atstovų, kurie norėtų stiprių moterų savo komandoje, bet nežino, nuo ko pradėti ieškoti, nes matomų moterų nėra tiek daug. Šis projektas tikrai gali pagelbėti atrasti vieniems kitus.“
L. Blaževičiūtė atkreipia dėmesį, kad šis procesas vyksta visgi ne viena, o dviem kryptimis, tad negalima dėl moterų lyderystės nepakankamumo kaltinti tik organizacijų ar lietuviško kapitalo, jog verslo savininkai vengia ar nenori samdyti moterų vadovių.
„Situacija tokia, kad šiandien trūksta vadovauti pasiruošusių moterų. Nepakankama sparta yra ir dėl jų pačių dvejonių, baimių, nepasiryžimo, kuomet pritrūkstama drąsos ir pasitikėjimo. Kai kuriais atvejais ir pačios moterys palaiko stereotipų gajumą, vienas iš jų – manymas, kad moteris, turinti vaikų, negali būti pakankamai gera vadovė ir taip pat gerai susitvarkyti su darbais, kaip tą gali vyrai“, – pastebi „TV3“ vadovė.
Išmokų „lubos“ skatina sugrįžti į darbus kuo skubiau
„Moterims, norinčioms būti visavertėmis lyderėmis, trukdo joms nepalanki socialinė sistema, kuomet derinti karjerą ir motinystę labai sudėtinga. Realiai Lietuvoje nėra ankstyvosios vaikų priežiūros institucijų, o samdyti auklę sau gali leisti toli gražu ne visi“, – pastebi „TV3“ vadovė.
Pasak L. Blaževičiūtės, problema galėtų būti sprendžiama, formuojant motinystės krepšelį: „Moteris būtų laisva pasirinkti, kiek valandų skirti darbui pirmaisiais metais, taip pat nuspręsti, kaip panaudoti pinigus vaikui prižiūrėti, – skirti juos auklei samdyti ar leisti į darželį. O gal tiesiog kelios mamos bendrai samdytų vieną auklę, aišku, prieš tai suderinusios visus šiandien ypač griežtus higienos normatyvus. Tai skatintų ir naujų privačių ankstyvosios priežiūros institucijų atsiradimą.“
„Dar vienas finansinis kirtis vadovei – išmokų „lubos“, dėl kurių nukenčia didesnes pajamas gaunančios moterys. Nesvarbu, kiek kartų daugiau ji uždirba, ir nesvarbu, kad nuo to sumoka mokesčius, ji vis vien gauna visiems vienodą nustatytą didžiausią galimą motinystės išmoką. Akivaizdu, kad šeimai, turinčiai didesnių įsipareigojimų, šis etapas labai sunkus. Dėl to moterys vadovės, susilaukusios vaikelio, neina motinystės atostogų, dažnu atveju aukoja savo sveikatą ir greičiau sugrįžta į darbus. Aš ir pati nėjau, samdžiau auklę. Išėjusi dirbti visas išmokas, kurios man priklausė, praradau“, – savo patirtimi dalijasi „TV3“ vadovė.
Pasak L. Blaževičiūtės, yra ir kita pusė – atlygio kintamumas, susilaukus vaikų. Statistika rodo, kad jeigu moteris išeina motinystės atostogų du kartus, jos atlygis toje pačioje pozicijoje lygiai su ta pačia patirtimi nuo vyro atsilieka 20 proc. ir daugiau niekada per gyvenimą jo nepasiveja.
„Tokia yra motinystės bausmė. O ir moterys, sugrįžusios po motinystės atostogų į darbą, dažnai nieko ir nebesitiki. Jos galvoja, kad jau ir taip turi būti dėkingos darbdaviui, jog išsaugojo darbo vietą, tad apie jokį atlyginimo paaukštinimą net nebesvajoja, nesvarbu, kaip gerai ji dirbtų“, – atkreipia dėmesį „TV3“ vadovė.
L. Blaževičiūtė sako, kad siekiančiai karjeros moteriai reikia ir jos vyro palaikymo: „Yra atliktas tyrimas, kiek namų ruošai skiria dirbanti moteris ir kiek – dirbantis vyras. Iš rezultatų matome, kad moteris dirba dviem etatais: ji dirba visą dieną darbe, grįžusi namo dirba toliau. O vyras namų ruošai per dieną skiria vos 18 minučių savo laiko.“
Lyderystė neturi nieko bendro su feminizmu
Paklausus, ką mano apie tai, kad moterys lyderės dažnai lyginamos su feministėmis, L. Blaževičiūtė sako, kad tai iš esmės neturi nieko bendro su feminizmo judėjimu: „Vyrai vadovai yra stiprūs vienaip, moterys vadovės turi kitų gerų savybių, reikalingų sėkmingai vadovauti. Viena iš neseniai atliktų studijų rodo, kad moterys darbštesnės už vyrus. Su feminizmu tai niekaip nesisieja.“
Pasak pašnekovės, feminizmu tai galbūt būtų galima vadinti, jei moterų vadovių svarba ir jų reikalingumas būtų perdėtai eskaluojamas ar brukamas grubiuoju būdu. Ji mano, kad pokytis geriausiai vystosi, kai vyksta natūraliai bei organiškai: „Jeigu sureguliuotume jį tik įstatymais, tai nebūtų labai pažangus pokytis. Yra šalių, kurios bandė tai daryti griežtuoju būdu, o nepavykus atpalaidavo. Galima priimti visus reikalingus įstatymus, kvotas, bet nebūtinai bus tinkamas kiekis moterų, pasiruošusių užimti tokias pozicijas.“
Mokyklose vis dar rūšiuojami darbai į tinkamus mergaitėms ir ne
„Pats požiūris pradeda formuotis šeimoje ir mes, tėvai, esame pirmasis pavyzdys. Vėliau „įsijungia“ švietimo sistema, o čia, deja, vis dar labai aiškiai sakoma, kokios profesijos ir pozicijos yra moteriškos, kokios – vyriškos. Paimkime tą patį IT sektorių, kuriame išties labai trūksta darbuotojų. Jų galėtų būti pakankamai, jei prisijungtų moterys, bet štai mokyklose vis dar akcentuojama, kad kompiuteriai ir visa IT sritis netinka mergaitėms. Jeigu dar ir tėvai palaiko tokią nuomonę, tuomet turime, ką turime, – minimaliai moterų, dirbančių pagal šią profesiją“, – pastebi L. Blaževičiūtė.
Paklausus, kokių savybių reiktų turėti bei nuo kada jas skiepyti mergaitėms, kad jos taptų stipriomis lyderėmis, „TV3“ vadovė sako, kad lyderystė yra kompleksiškas savybių, įgūdžių ir gebėjimų rinkinys, kuris turi būti lavinamas nuo pat mažens. Kuo labiau mergaitės bus aktyvesnės bei palaikomos savo tėvų, pedagogų, aplinkos, tuo jos jausis stipresnės užaugusios siekdamos profesinio pripažinimo.
Neturint empatijos lyderystės galimybės gerokai nutolsta
„Pati svarbiausia moters lyderės savybė yra empatija. Beje, ją moterys turi labiau išlavintą nei vyrai. Įmonėms keičiantis kultūriškai, darbuotoją išlaikyti griežtumu, grasinimais ar baime ne tik ateity, bet jau ir dabar negalime. Empatija čia labai svarbi“, – įsitikinusi „TV3“ vadovė.
Dar viena svarbi savybė, pasak L. Blaževičiūtės, – efektyvumas: „Nors pačioms moterims kartais atrodo, kad jei turi vaikų, tai nepakankamai gerai spės atlikti darbus, dažniausiai būna priešingai, nes išmokstama geriau skirstyti prioritetus, planuoti savo laiką, išnaudoti jį kiek įmanoma efektyviau, kad suspėtų ir kitus darbus, susijusius su šeimos reikalais, atlikti.“
Streso valdymas, kūrybingumas, kruopštumas, darbštumas – dar keli įgūdžiai bei gebėjimai, kuriuos, anot „TV3“ vadovės, lyderėms reikia ne tik turėti, bet ir nuolat lavinti.
Paklausus, ar moterys turi turėti daugiau drąsos ir ar jos nepritrūksta priimant sprendimus, L. Blaževičiūtė sako, kad šiuo atveju nereiktų skirstyti moterų ir vyrų, nes yra sprendimų, kuriuos reikia priimti, ir vieniems tos drąsos būtina turėti daugiau, kitiems mažiau. Žmonės, nepriklausomai nuo lyties, vieni labiau linkę rizikuoti, kiti mažiau.
Nepasitikėjimas kitais lemia bemieges naktis ir išsekimą
„Išmokau pasitikėti kitais ir skirstyti užduotis. Man tai yra didžiausias pasiekimas ir pamoka, – į klausimą, kaip ji pati per tuos 14 metų pasikeitė kaip vadovė, atsakė L. Blaževičiūtė, – Kai buvau jauna ir neturėjau tiek patirties, atrodė, kad turiu įdėti gerokai daugiau pastangų, jog įrodyčiau sau ir kitiems esanti verta tų pareigų. Smulkmeniškai visur dalyvaudama, užsiimdama micromanagement’u labai daug išmokau, bet kartu prisiėmiau labai didelį krūvį. Žinojau, kad turiu dirbti daug ir nedaryti klaidų. Tai veikė ir komandos dinamiką.“
„TV3“ vadovė sako, kad su amžiumi bei patirtimi išmoko pasitikėti savo komanda: „Vienas vadovas niekada nebus komanda.“
Paklausus, kada suprato nebegalinti viena visko pavežti, L. Blaževičiūtė juokiasi: „Kai pradėjau nuolat nebeskirti dienos nuo nakties.“
Pasak „TV3“ vadovės, ši pandemija buvo dar vienas rimtas iššūkis, kurio metu iš šono įvertino savo darbo dieną: „Dienoje yra labai daug nereikalingų dalykų, tų, kuriuos mano komandos vadovai gali išspręsti patys greičiau ir efektyviau. Būtent karantinas išmokė kelti klausimus naujai, dar labiau prasiplėtė darbuotojų asmeninė atsakomybė. Atkrito daug beprasmių susitikimų. Labai norėčiau tų išmoktų pamokų nepamiršti, kad realybė negražintų prie to, kaip buvo iki karantino.“
Kalendoriuje – laikas šeimai ir sau
„TV3“ vadovė sako, kad kol nebuvo supratusi, jog į savo kalendorių turi įsirašyti laiką su vaikais, neturėdama minty tik laisvalaikio, bet ir kasdienes pareigas, pavyzdžiui, laiku pasiimti dukrą iš darželio ar pasivaikščioti su sūnumi, jai šeimos ir karjeros derinimas kėlė gerokai daugiau streso.
„Man patinka mano darbas, tad smarkiai įsitraukusi galiu tiesiog prarasti laiko nuovoką. Kartais atsakomybės jausmas būna toks stiprus, kad net pradedi atimti laiką iš pačių artimiausių žmonių ar net praleisti svarbias asmenines akimirkas. Galiausiai išmokau mamos laiką ar pietus su artima drauge planuoti lygiai taip atsakingai kaip ir savo darbus“, – šypsosi L. Blaževičiūtė.
