„Remiantis viešai skelbiamais Priešgaisrinės apsaugos departamento duomenimis, Vilniaus regione įvykus Astravo nelaimei, tik 38 proc. gyventojų būtų informuoti sirenų pagalba. Nežiūrint to, kad turime mobiliuosius pranešimus savo telefonuose, kiti įrankiai taip yra labai svarbūs. Kai esame kino teatre, net ir tamsoje matome apšviestą ženklą EXIT, kuriame pavaizduotas einantis žalias žmogeliukas. Visi aiškiai suprantame, kad jeigu seksime šiuo ženklu, tai išeisime iš salės greičiausiu įmanomu būdu, jei, pavyzdžiui, pradės veržtis dūmai, bus kita avarinė situacija ar tiesiog žinosime, kad tai yra išėjimas. Deja, kaip parodė įvairūs paskutiniai tyrimai, esant arba gresiant ekstremaliai situacijai, kaip pavyzdžiui, karas, mes pradedame blaškytis, panikuoti ir net tik, kad nežinome, kur ieškoti patikimos, aiškiai suprantamos informacijos, bet ir neatpažįstame jau sukurtų ženklų dėl pačių įvairiausių priežasčių – nuo per silpnos jų komunikacijos iki per sudėtingo pateikimo“, – pastebi Matas Zaloga, kompanijos „Zazu“ partneris ir kūrybos vadovas.
Panikuodami skambina pirmiems pasitaikiusiems civilinės saugos specialistams
„Esame visiškai nepasiruošę, – trumpai ir aiškiai konstatuoja M. Zaloga, paklausus apie gyventojų būtinąją elgseną ekstremalios situacijos metu, – Su vizualine komunikacija, esant sudėtingoms sąlygoms, su kuriomis susiduriame vis dažniau, šiandien yra labai daug veiklos. Akivaizdu, kad galimo karo, ekologinės katastrofos, pandemijos ar kitų krizinių įvykių atveju mes, jei ir turime kažkokius skiriamuosius ženklus, nežinome, kaip elgtis ar reaguoti juos pamatę. Apie vienoje vietoje esančią oficialią informaciją apie ekstremalias situacijas ir jos pateikimą šiandien net nėra ką kalbėti – realiai to nėra arba jeigu ir yra, tai yra pavyzdys, kaip neturėtų būti“.
M. Zaloga sako, kad žinant grėsmes, reikia joms ruoštis visais įmanomais būdais, pradedant nuo mokyklų, kur privalu edukuoti vaikus, skiepyti nuo mažens svarbių ženklų atpažinimą, baigiant vyresniosios kartos paruošimu, kuriai reikia paprastesnio ne tik priėjimo prie informacijos, bet ir kuo aiškesnės jos pačios.
Vizualinės komunikacijos lauke dirbantis ekspertas įsitikinęs, kad gresiant ar jau esant pavojui, mes privalome žinoti, kaip elgtis, kur ieškoti informacijos, o ne pasimesti tarp jos gausos, kažkur klaidžioti, vieni kitų klausinėti, kas dabar bus ar ką darome. Tuomet tos informacijos išties atsiranda nepatikimos, kyla nuogirdos, gandai, spėlionės ir dar didesnė panika.
„Matėme, kaip prasidėjus karui Ukrainoje žmonės pradėjo panikuoti ir pas mus: puolė ieškoti ir skambinti civilinės saugos specialistams, klausinėdami, kur galima rasti artimiausias slėptuves nuo jų namų, kokius daiktus imti evakuacijos metu, ką daryti, kur bėgti, skristi ar kam augintinius palikti. Net ir nepriklausomi civilinės saugos specialistai, kurių pavardes „Google“ sistema pateikia pirmas, sako gausybės skambučių sulaukiantys iki šiol. Esu tikras, kad kai žinosime, kur rasti naujausią, patikimą, kiekvienam aiškiai suprantamą informaciją, nebus panikos, bus galima kiek įmanoma ramiai susiplanuoti savo veiksmų planą“, – neabejoja M. Zaloga.
Vizualią informaciją žmonės įsimena labiau
„Atsitikus nelaimei niekas neskaito ilgiausių straipsnių, kur aiškinama, ką daryti, žmonės jų net neranda. Tai yra normalu, nes krizinėse situacijose mažiausiai norisi skaityti, o norisi veikti, suprasti, kokia yra reali situacija. Visi taupome laiką: ką daryti reikia žinoti čia ir dabar, o ne laukti, kol specialistai pirmadienį grįš į darbą, jei, pavyzdžiui, kas nors atsitiko penktadienio popietę. Aišku, šiandien dieną į krizines situacijas reaguojama jau greičiau, bet tikrai ne visada, dažniau greičiau sureaguoja žiniasklaida, nors akivaizdu, kad padėti pirmiausiai turi valstybinės institucijos, ten dirbantys ekspertai. Deja, ne visuose įstaigų internetiniuose puslapiuose ar socialiniuose tinkluose esančiose paskyrose yra aiški, struktūruota, pateikta kokybiška vizuali, greit įsimenama ir suprantama informacija, neišmėtyta dalimis per skirtingus skyrius, poskyrius ar pranešimus žiniasklaidai. Ką daro žmonės nerasdami informacijos? Puola skambinti vieni kitiems, tada prasideda panika, nes juk niekas nieko nežino iki galo“, – dabartinę situaciją apibūdino M. Zaloga.
Ekspertas iš savo profesinės patirties pastebintis, kad žmonės į vizualius ženklus stresinėse situacijoje reaguoja kaip į autoritetingą asmenį: į policininką, gaisrininką, saugos ekspertą: „Žmonės skaito paveiksliukais, juos lengviau įsimena nei kažkokią įstatyminę bazę, kai jau raketa krenta ant galvos. Tad vizualinė komunikacija yra gyvybiškai svarbi, padedant žmonėms ekstremaliose situacijose. Teisingas ženklas, nuoroda, kur reikia kažką daryti, veikti gelbėja žmones, jų gyvybę, turtą“.
Pirminis įrankis – apie pavojus informuojanti programėlė
Šių metų „Login“ konferencijoje M. Zaloga pristatys savo idėją kuri, kaip pats sako, bus išties naudinga pirmiausiai kiekvienam mūsų, kuriam svarbu žinoti, kas ir kur vyksta, kaip tam pasiruošti, kokius aiškius žingsnius daryti atsitikus vienai ar kitai nelaimei. Ekspertas sako lauksiantis pasiūlymų bei minčių, kaip ją galima dar patobulinti.
„Siūlau turėti labai konkretų įrankį tokiems atvejams – programėlę internete, kurioje būtų realiu laiku skelbiama informacija apie Lietuvoje vykstančius ekstremalius įvykius, nepaprastas situacijas, į kurias žmogus galėtų tinkamai reaguoti: ar skubėti vaikus pasiimti iš mokyklos, ar prisipilti benzino, ar pasižymėti slėptuves bei pasidalinti jų nuoroda su artimiausiais žmonėmis, ar pasiruošti savo išgyvenimo krepšį ir panašiai. Kadangi 90 proc. savo gyvenimo gyvename taikoje ir ramybėje, ramiais mūsų gyvenimo momentais programėlė atliktų švietėjišką funkciją: pranešinėtų, kur vyksta ekstremalios situacijos arčiausiai mūsų, kokie yra pavojingi objektai, kiek jie mums aktualūs, ar gali pakenkti, kokiu greičiu gali mus pasiekti, jei gali, kaip tarkime, pandemijos atveju. Bet esminė šios programėlės užduotis – gyventojų informavimas apie esminius įvykius šalyje“, – paaiškina jos sumanytojas.
M. Zaloga sako, kad ekstremalių situacijų vizuali komunikacija šiek tiek skiriasi nuo įprastos vizualios komunikacijos, jos atpažįstamumas turi būti kitoks: „Žmogų labai veikia atpažįstami objektai, tarptautiniai simboliai, ikonos, prie kurių esame įpratę, spalvos, kurioms esame paveikūs. Tai nėra įprasto prekės ženklo atpažįstamumas. Pagrindinis principas yra paprastumas ir aiškumas, neapkraunant žmogaus bereikalinga, tai yra – pertekline informacija“.
Svarbi valstybinių institucijų ir verslo partnerystė
„Esminė mintis yra ta, kad ekstremalioms situacijoms reikia ruoštis ir reikia ruošis ne tik strateguojant politiniame lygmenyje, bet ir turėti labai konkrečius komunikacijos įrankius ir priemones, kad galėtume komunikuoti atpažįstamais vaizdais“, – įsitikinęs M. Zaloga.
Idėjos autorius savo mintį yra pristatęs Vyriausybėje, yra ne kartą šia tema diskutavęs įvairiuose sluoksniuose – tiek valstybiniuose, tiek verslo.
„Pristatant sumanytą idėją bei bendraujant su platesniu skaičiumi sektorių – pradedant mokyklų mokytojais, baigiant stichinių nelaimių specialistais, tai jie šią idėją labai sveikina ir palaiko, nes mato, kad trūksta paprastos, vizualios informacijos. Čia atsiranda aiški dviejų polių sąveika, nors iniciatyva ateina iš privataus verslo. Viskas susiveda į tai, kad reikalingas tamprus ir glaudus bendravimas tarp viešojo sektoriaus, verslo, taip pat žiniasklaidos, kuri ne tik labai aktyvi ir pasiruošusi padėti, bet ir yra įtakinga, žmonės ja pasitiki. Kiek diskutavome, tai visi sutaria, kad problema yra opi, žinome pradžiai tiek, kad reikia operatyvesnio visų įsitraukimo. Esu tikras, kad viešasis sektorius turėtų labiau pasitikėti verslo iniciatyvomis. Juk patirtis technologijose, „know how“ darbo su vartotojais patirtyje, IT, vizualizacijos, dizainerių, animatorių sprendimai ir panašiai, juk viskas ateina iš privataus sektoriaus“, – sako M. Zaloga, pridurdamas, kad išsigryninus aktualumą, atsakomybę ir svarbą, matantis, kad reikia bendrauti su viešuoju sektoriumi ir įtikinti juos, kad jie galėtų apsiimti kuruoti programėlę, pasitelkiant vizualą, kad būtų kuo įmanoma naudingesnė, kokybiškesnė informacija ir komunikacija ja.
Geriausi ir blogiausi vizualios komunikacijos pavyzdžiai
„Geriausi vizualios ekstremalių situacijų komunikacijos pavyzdžiai Lietuvoje šiandien dienai, atsiribojant nuo visų politinių sprendimų, buvo Galimybių pasas, kur buvo viskas labai paprasta: aišku, kaip naudotis, ką pildyti, kurį galėjo suprasti bet kurio amžiaus žmogus. Dar viena kampanija, liečianti krizines situacijas, yra Koronastop.lt, kuri irgi buvo labai atpažįstamas produktas mūsų kasdienybėje. Pandemija buvo didžiausias ligšiolinis iššūkis per paskutinius metus, tai šie du vizualios komunikacijos pavyzdžiai yra tikrai verti paminėjimo“, – sako M. Zaloga.
Kaip netinkamą pavyzdį komunikuoti krizinėse situacijoje, vizualinės komunikacijos ekspertas mini vienareikšmiškai svetainę lt72.lt, oficialų PAGD puslapį, skirtą sužinoti apie ekstremalias situacijas.
„Tai yra kertinis pavyzdys, kaip neturi būti – nuo to, kaip vizualiai pristatoma informacija iki techninius dalykų, apie kuriuos būtų net sudėtinga diskutuoti. Tai yra tipinis, blogas, neefektyvus komunikacijos pavyzdys, kur nėra jokios vieningos komunikacijos“, – įsitikinęs M. Zaloga, pripažįstantis, kad nors yra visiškai priklausomas nuo technologijų šiuolaikinis žmogus, kurios jį supa kasdien nuo ryto iki vakaro, suprantantis, kad žmonės turi kontroliuoti technologijas, o ne jos žmones. Tad ir sprendimai turi būti priimami žmonėms, o ne tam, kad užsidėti varneles, kad padaryta, nors tai nėra nei racionalu, nei naudinga, nei efektinga.