– Skaitmeninio švietimo pliusai ir minusai: žmonės supranta, kad virtualus mokymas saugo ne tik mūsų sveikatą, bet ir taupo laiką bei kitus išteklius. Kita vertus, baiminamasi, jog tai gali paskatinti tam tikras psichologines problemas ir negebėjimą komunikuoti, veikti realiame pasaulyje. Ką apie tai manote?
– Žmonės mokosi iš kitų žmonių, jiems reikia tokio ryšio gerai savijautai. Mums vis dar reikalinga sąveika realiame gyvenime, tačiau taip pat galime būti daug efektyvesni, pasinaudodami technologijomis. Tik pagalvokite, jei ši pandemija vyktų prieš 30 metų, ištisus metus mes negalėtume matyti anūkų, turėti video pokalbių su savo seneliais ir susidurtume su daug daugiau iššūkių, pertvarkant mokyklas į nuotolinį režimą. Taigi, perėjimas prie interneto padeda mums palaikyti ryšį su kitais, kai negalime susitikti dėl sveikatos sumetimų.
Tikimės, kad toliau derindami realias ir internetines galimybes, galėsime dar geriau įgyvendinti mokymą ir mokymąsi: realus bendravimas naudojamas kuriant bendruomenes ir diskutuojant, tai galima daryti ir internetu. Tuo tarpu internetinius įrankius galima išnaudoti kuriant tvarkaraščius ir medžiagą, pateikiant turinį, grįžtamąjį ryšį ir leidžiant studentams praktikuotis, atlikti testus. Galite sutaupyti laiką, skirtą važiavimui į biurą, kad daugiau mankštintumėtės ar praleistumėte tą laiką su šeima, taip pagerindami bendrą sveikatą ir savijautą.
Studentas su mažu vaiku gali lankyti naktinius kursus internetu iš namų, užuot niekada taip ir nestojęs į universitetą ar kolegiją, kur privalėtų lankyti realias paskaitas. Turime pripažinti nuotolinio mokymosi ir darbo pranašumus bei jais pasinaudoti, tuo pat metu suprasdami, kad mokymasis ir darbas nuotoliniu būdu pandemijos akivaizdoje nėra tas pats, kas galėtų būti ateityje, kai nebeliks su Covid-19 susijusio streso.
– Koks buvo didžiausias iššūkis, staiga ištikus pandemijai visą Masačusetso technologijos instituto rutiną perverčiant į skaitmeninę?
– Institutui mokymas ir mokymasis skaitmeninėje erdvėje nebuvo naujiena, nuo 2001-ųjų jau turėjome patirties išleidžiant kursų medžiagą „MIT OpenCourseWare“ arba kuriant ir vykdant MOOC praėjusį dešimtmetį, tačiau ši praktika nebuvo plačiai paplitusi. Studentai jau turėjo daug kursų, kur naudojo hibridinį ar mišrų mokymąsi. Visgi, reikėjo daug pastangų pereinant prie visų dalykų mokymo ir mokymosi nuotoliu, matėsi patirties stoka ir kai kuriais atvejais pasirengimui prireikė dviejų savaičių.
Iki pandemijos COVID-19 dauguma darbuotojų nedirbo nuotoliniu būdu. Taigi kai kuriems žmonėms šis perėjimas buvo didžiulis žingsnis. Be to, iš pradžių į tai buvo žvelgta kaip į trumpalaikius pokyčius. Visgi, didelė dalis darbuotojų, tarp jų ir aš, universiteto miestelyje vis dar nedirbame nuo 2020-ųjų kovo. Mes su komanda greitai parengėme savo bendravimo metodų planą ir pasiėmėme kietuosius diskus bei kitus įrankius į namus, kad viskas vyktų kuo sklandžiau. Tuo tarpu biologijos laboratorijose negalėjimas kelis mėnesius atlikti eksperimentų buvo didelė nesėkmė.
Apskritai didžiausias iššūkis dėstytojams, personalui ir studentams buvo įprasti prie nuolatinių pokyčių ir naujų įpročių, sykiu išlaikant bendruomeniškumą streso dėl pandemijos, darbo iš namų akivaizdoje. Žinoma, asmenims, susidūrusiems su praėjusių metų poveikiu ekonomine, socialine ir sveikatos prasme šeimoje bei artimųjų rate, kilo daug rimtesnių iššūkių.
– Anuomet buvo gana paprasta matyti ir justi institucijos ar organizacijos mikroklimatą, kuomet kolektyvas susitinka realiai. Situacija veikiant nuotoliu – žymiai kitokia: mes matome tik ekraną, emocijos ar kylančios problemos gali būti gana sėkmingai nuslėptos, likti nepastebėtos. Ką jūs rekomenduotumėte bendruomenėms – nuo mokyklų iki verslo įstaigų – kad veikiant nuotoliu, nebūtų prarastas emocinis ryšys ir aiškus mikroklimato pajutimas?
– Manau, kad nuotolinio darbo metu jutau daugybę bendruomenės emocijų. Vienoks ar kitoks tonas juntamas laiškuose, Zoom susitikimų metu. Galima justi stresą ir rūpesčius, kuriuos žmonės patyrė pastaraisiais metais. Visgi, lieka pavojus praleisti svarbius signalus ar gaunamas emocijas interpretuoti neteisingai. Tai, beje, gali nutikti ir bendraujant realiai.
Veikdami nuotoliu turime užtikrinti, kad ši patirtis būtų pritaikyta žmogui. Palikite šiek tiek laiko susitikimo pradžioje ar pabaigoje, kad geriau pažintumėte žmones, arba sukurkite priemones studentams, kad jie galėtų rasti kitus studentus kaip studijų partnerius. Kurkite interaktyvias bendruomenes internetiniuose kursuose, užuot pateikę vien vaizdo įrašų rinkinį. Aktyviai stebėkite grupės pulsą, kad kylančios problemos būtų tikrai pastebėtos laiku.
– „Prarastoji karta“ – neretai girdimas terminas, kuriuo apibūdinami šio meto vaikus, kuriems teko susidurti su pandemijos pametėtu nuotoliniu mokymu. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ar iš tiesų ši karta praranda kažką itin svarbaus? O gal atvirkščiai, jie laimėjo galimybę išmokti tai, kas labai naudinga?
– Nemenkas iššūkis išlaikyti vaiko dėmesį internetu, visgi yra vaizdo įrašų ir programų, iš kurių mokosi mano 4 metų dukra. Ji moka suskaičiuoti virš 100 ir atlikti sudėties veiksmus, naudodama „NumberBlocks“ vaizdo įrašus, nes veikėjai ir istorijos patraukia jos dėmesį. Vaikai daug mokosi iš pokalbių su suaugusiaisiais. Taigi suaugusieji, gyvenantys su vaiku šiuo atsiskyrimo nuo bendraamžių laiku, taip pat labai veikia vaiko žodinę raidą.
Tikėtina, kad pastebėsime skirtumų, kai vaikai grįš į klases. Tai didele dalimi nutiks dėl išryškėjusios galimybių skirtumų spragos, susijusios su ekonominėmis ar namų aplinkos problemomis, su kuriomis susiduria vaikas. Tai jau matėme ir iki pandemijos. Visgi, tai – vaikų karta, kuri galimai turės daugiau savireguliacijos įgūdžių, padedančių laikytis mokyklos režimo namuose, tai gali atnešti pastebimos naudos jų tolimesniame gyvenime.
Dr. Mary Ellen Wiltrout daugiau nei septynerius metus vadovavo Masačusetso technologijos instituto Biologijos katedros skaitmeninio mokymosi strategijos įgyvendinimui. Kaip internetinių ir mišrių mokymosi iniciatyvų lektorė bei vadovė, ji rengia ir konsultuoja instruktorius bei studentus, valdo katedros skaitmeninius mokymosi projektus, įskaitant MOOC ir hibridinio mokymosi patirtį, atlieka skaitmeninio mokymosi patirties dizaino tyrimus. Kartu su komanda moteris sukūrė pripažintus vienais geriausių visų laikų internetinių kursų. Prieš eidama dabartines pareigas, Mary Ellen įgijo biologijos mokslų daktaro laipsnį Masačusetso technologijos institute, o vėliau dėstė Harvardo universitete.
Šios įspūdingą patirtį sukaupusios mokslininkės pranešimą galėsite išgirsti jau gegužės 25 d. 17:55 val. „Login Smart Innovators powered by Xiaomi“ renginyje „Education“ sesijoje. LOGIN 2021 konferenciją šiemet stebėkite nemokamai Delfi ir 15min portaluose. Su visais pranešėjais galite susipažinti www.login.lt ir savo darbo kalendoriuose pasižymėti tuos pranešimus, kurių laukiate labiausiai.