Anot pranešėjos, natūralu, kad dalį laiko praleidžiame galvodami apie tai, kas jau įvyko. „Štai keli sakiniai, kurie jums primins jus pačius: atsimeni laikus, kai žaisdavome kieme kvadratą, šokinėjome per gumutę, kol sutemdavo. Atsimeni, kokie skanūs buvo sausainiai su sviestu? O štai studentų laikais barake, o mano laikais… Turbūt esate girdėję tokių sakinių ir ne vieną. Mūsų dienos yra pilnos darbo, veiklos, vaikų, draugų, bet vistiek randame laiko galvoti apie tai, kas kažkada buvo „mūsų laikais“? 80 proc. dienoje mūsų minčių yra susijusios su kažkuo praeityje, ir jei jūs save pagaunate galvojant apie tai, kas buvo anksčiau nei prieš 18 mėnesių, jūs esate spąstuose. Galite sakyti, o kas čia blogo? Gi visai gerai prisiminti. Blogo yra tai, kad tuomet, kai gyvename prisiminimuose, negyvename dabar. Gailėtis nėra prasmės, bet lengviau tą pasakyti nei padaryti. Tik apie 10 proc. žmonių gali kaip vaikai galvoti į priekį, turėti vizijų, kurios nesusijusios su praeitimi“, – pasakojo specialistė.
Pasak jos, yra trys sritys, kuriose gyvena žmonės, dažnai prisimenantys praeitį. „Pirmoje lentynoje – džiugūs prisiminimai (iš vaikystės, kai niekas nerūpėjo, buvo smagu, džiaugėmės kiekviena akimirka). Tai yra geroji patirtis, kurios visi nori. Antroje lentynoje – iššūkiai, su kuriais susidūrėme ir susitvarkėme. Iš to kyla pasipriešinimas naujovėms. Trečia lentyna – kai galvojame apie tai, kaip mūsų gyvenimas turėjo atrodyti, bet neatrodys. Man prieš pusmetį kolegos sakydavo: kaip tu dirbi ir nejauti nerimo dėl karo. O kur problema? Pats karas žmonių negąsdina, gąsdina tai, kad jiems reikėtų atsisveikinti su gyvenimu, kokį yra susiplanavę. Tai trečioje lentynoje yra tai, apie ką niekam nepasakojam, tai, kas niekada netaps realybe“, – teigė psichologė. Būtent tokie prisiminimai kelia daugiausiai nerimo ir baimės. „Visi labiausiai bijo mirties ir nežinomybės, nes mums atrodo, kad tai, kas laukia, bus daug sunkiau nei tai, kas buvo praeityje“, – sakė konferencijos dalyvė.