Nors lyčių stereotipai gali pasirodyti nereikšminga problema, mokslininkai teigia, kad jei vaikams primetame griežtas moteriškumo ar vyriškumo sampratas, apribojame jų galimybes darome realią žalą jų vystymuisi.
Džordžijos valstijos universiteto mokslininkai savo paskelbtame tyrime teigia, kad lyčių stereotipai gali palikti pėdsaką žmogaus smegenyse. Anot jų, visuomenės lūkesčiai dėl lyčių vaidmenų keičia žmogaus smegenis ląstelių lygmeniu, rašo sciencedaily.com.
BBC dalijosi mokslininkų atliktu eksperimentu, kai šešias savaites vienoje mokykloje buvo kuriama „lyčiai neutrali“ erdvė vaikams.
Eksperimento pradžioje buvo įvertintas vaikų elgesys ir psichologinės savybės – nuo pasitikėjimo savimi iki empatijos ir socialinių įgūdžių, taip pat jų nuomonė apie tai, kaip įvairiose srityse ir situacijose turėtų elgtis moterys ir vyrai.
Mergaitės nepakankamai vertino savo intelektą ir turėjo žemesnę savivertę, o berniukai buvo linkę pervertinti savo pasiekimus ir gebėjimus. Be to, mergaitės geriau įvardino ir apibūdino savo emocijas, o berniukai pasižymėjo žemu empatijos lygiu.
Pasirodo, kad šių vaikų mokytoja skirtingai vertino mergaičių ir berniukų elgesį bei skirstė vaikus pagal lytį. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl vaikai taip jautėsi.
Apie tai, kaip susiformavo seksistinis požiūris, kokie yra populiariausi lyčių stereotipai Lietuvoje ir kuo jie pavojingi, LOGIN.LT pakalbino psichologę, Lietuvos psichologų sąjungos narę Aliną Martinkutę-Vorobej.
– Alina, iš kur kilo seksistinis požiūris?
– Iš istorinės perspektyvos, tikėtina, kad „seksizmas“ kaip sąvoka buvo pradėta plačiau naudoti XX a. antroje pusėje. Tai laikmetis, kai Vakarų pasaulyje įsisiūbavo žmogaus teisių judėjimai, buvo aršiai pasisakoma prieš rasinę ar lytinę diskriminaciją. Tačiau terminas „seksizmas“ tiesiog įvardija tai, kas mums, kaip asmenims ir visuomenei, būdinga jau seniai – polinkis mąstyti lyčių kategorijomis ir tuo pačiu manyti, kad viena lytis yra pranašesnė ar vertingesnė už kitą.
Vienas iš mūsų mąstymo ypatumų – ieškoti panašių požymių, juos grupuoti į kategorijas ir, vadovaujantis tomis kategorijomis, bandyti priskirti žmonėms tam tikras savybes ar nuspėti jų elgesį. Seksizmas gali būti suprantamas kaip nuostata, kad žmogaus elgesį ar asmenybę apibrėžia jo lytis, ir ji apsprendžia, ką gali žmogus ar kas jam yra leidžiama konkrečioje visuomenėje.
Seksizmas istoriškai keitė savo formas ir, atrodytų, XXI amžiuje mes, Vakarų visuomenės, esame jo atsikratę. Deja, taip nėra. Jis tampa mažiau akivaizdus, mažiau aršus, bet yra gan paplitęs. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje buvo natūralu galvoti ir garsiai sakyti, kad moterys turi mažesnius gebėjimus nei vyrai, dėl to jos negali balsuoti, dalyvauti valstybės valdyme ar pan. Tai buvo kultūriškai priimtina. Dabar toks pasisakymas rėžtų ausį ir sukeltų didelės dalies visuomenės pasipiktinimą.
Kai sakoma, kad „moteris reikia pasaugoti ir neleisti joms dirbti sunkaus vadovės ar karės darbo, joms gi dar vaikus gimdyti“, tai skamba lyg ir geranoriškai, globėjiškai. Tačiau ši nuostata taip pat nuvertina moterį – ji yra matoma kaip nepajėgi savarankiškai nuspręsti, ko ir kada jai reikia saugotis, nepajėgi prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus ar jų pasekmes. Tai yra moters nuvertinimas, paslėptas po menamo geranoriškumo skraiste.
– Kokie yra populiariausi lyčių stereotipai Lietuvoje?
– Platus klausimas. Kadangi lyčių stereotipai yra kultūriškai jautrūs, jie bus vienokie Vidurio Azijoje, kitokie Vakarų Europoje. Na, bet sąlyginai galima išskirti kelis bazinius, kurie, didele dalimi (su tam tikromis išimtimis), yra universalūs, tik jų raiška, priklausomai nuo visuomenės, skiriasi.
Pirmasis – vyras yra pranašesnis už moterį. Šiam stereotipui įsitvirtinti „padėjo“ evoliucinis požiūris į šiuolaikinio žmogaus elgseną – neva tai fiziškai stipresnis žmogus turi daugiau šansų išgyventi, vadinasi, yra „evoliuciškai vertingesnis“. Taip, vyrai vidutiniškai yra fiziškai tvirtesni už moteris, bet jau daugelį metų negyvename aplinkoje, kurioje fiziniai duomenys būtų esminiai išgyvenimui. Dabar ypatingai vertinami pažintiniai, kūrybiniai ir emocinio intelekto gebėjimai. Jie yra šiuolaikinio žmogaus išlikimo sąlyga.
Tačiau vis dar egzistuoja žmonių, kurie laikosi įsikibę požiūrio, kad vyro fizinė jėga daro jį savaime „stipresniu“, „pranašesniu“ už moterį, kuri neva yra silpna, pažeidžiama ir be vyro apsaugos neišgyventų. Ačiū Dievui, tokių nuostatų mažėja. Nebe tie laikai. Bet vis dar jaučiama, kad sferos, kurios tradiciškai siejamos su vyriškumu, yra suprantamos kaip „prestižinės“, pvz., politika, vadovavimas, statusas, o tradiciškai „moteriškos“ profesijos suprantamos kaip antraeilės, pvz., švietimo, socialinio aprūpinimo sistema.
Kitas vis dar populiarus stereotipas – moters pareiga rūpintis buitimi ir šeima. Vyrams dar neretai priskiriama karjera, statusas, politinė galia. Manoma, kad moteris turi tvarkyti dalykus „viduje“, o vyrai „išorėje“. Liūdna tai, kad moterys, dėl lygių teisių judėjimo įgijusios daugiau galios viešoje sferoje, deja, ilgą laiką nesulaukė daugiau pagalbos iš vyrų.
Moterys ne tik turėjo (ir tebeturi) būti sėkminga žmona, mama, bet ir turėti pakankamai gerai apmokamą darbą, kad realizuotų save kaip asmenį. Todėl ir iki šiol sociologai primena, kad moteris tebedirba „antrą pamainą“ po darbo. Ir moteris tebėra verčiama rinktis – ar būti geru šeimos žmogumi, ar būti gera specialiste, nes būti gera ir ten, ir ten yra per didelis krūvis.
Daugėja žmonių, kurie supranta, kad buities darbai, vaiko priežiūra yra lygiavertis dviejų partnerių reikalas, o ne „savaime“ moters darbas, tačiau nedingo ir tradicinės šeimos, kuriose moteris po darbo „ilsisi“ gamindama šeimai vakarienę ir tvarkydama namus, o vyras „ilsisi“ svetainėje, naršydamas socialiniuose tinkluose. Žiūrint į tokius šeimų pavyzdžius, nenuostabu, kodėl būtent moterys labiausiai kovoja už lygias teises ir galimybes.
Vyras iš tradicinių lyčių vaidmenų šeimos, kovojantis už lygias galimybes, suvokia, kad lygios galimybės reikš, jog reikės atsisakyti savo privilegijos po darbų ilsėtis iškėlus kojas ir teks prisidėti savo darbu prie šeimos gerovės, t. y., kad reikės dirbti net ir uždarius biuro duris – tai, ką daro moterys jau daugybę metų. Tačiau džiugu, kad bent savo burbule aš matau daugybę vyrų, kurie tame nemato problemos ir, tikiu, kad su laiku tokių vyrų tik daugės.
Šiuo metu esame pereinamajame laikotarpyje, kai yra vyrų, kurie nesupranta, kodėl turėtų dalintis buities ir šeimos rūpesčiais su antrąja puse (nes juk šeima ir buitis yra stereotipiškai moterų sfera), ir yra vyrų, kurie priešingai – nesupranta, kodėl moteris namie turėtų dirbti viena.
Svarbu siekti lygybės, nes tyrimai rodo, kad šeimose, kurios orientuotos į lygias teises ir galimybes, šeimos nariai jaučia didesnį pasitenkinimą. Dar neseniai skaičiau tyrimą, kad homoseksualiose šeimose yra daugiau lygybės. Atrodytų, nenuostabu, juk tokiose šeimose rūpestis buitimi ir vaikų priežiūra yra dalinamas ne pagal lyties kriterijų, o pagal objektyvesnius „faktorius“ – kas ką geba, nori, gali daryti. Ir tokiose šeimose, tikėtina, yra susitariama, o ne gyvenama pagal „nutylėtas tradicijas“ ir dažnai net neaptariamus lūkesčius pagal lytį, pavyzdžiui, kad vyras privalo uždirbti, moteris privalo rūpintis – tokios yra „savaime suprantamos“ tradicijos, kurios gali tapti spąstais šeimos gerovei, jei yra neaptariamos.
– Ar tiesa, kad lyčių stereotipai formuojasi jau nuo vaikystės?
– Ar žmogus išmoksta stereotipiškai mąstyti nuo vaikystės? Tikrai taip. Gimęs vaikas iš karto atsiduria stereotipų pasaulyje. Kad būtų aiškiau, galime į stereotipus žiūrėti kaip į lūkesčius vaiko raidai ir asmenybei, priklausomai nuo jo lyties. Pavyzdžiui, vadovaujantis tradiciniais lyčių stereotipais, mes tikimės, kad mergaitės turės stereotipiškai „moteriškas“ savybes: švelnumą, gebėjimą bendrauti, paklusnumą, empatiją... Iš berniukų tradiciškai tikimės lyderystės, ryžto, aktyvumo, emocinio šaltumo, racionalumo ar pan.
Vaikai yra labai jautrūs mūsų lūkesčiams, net jei ne visada juos įvardiname žodžiais. Vaikai sąmoningai ir nesąmoningai bando „įtikti“ ir patikti tėvams ar globėjams bei pelnyti suaugusiųjų prielankumą. Dėl to vaikas savo elgesiu ir pasirinkimais gali „atkartoti“ tai, ko tėvai ir kiti suaugę iš jų tikisi.
Taigi mergaitės, augančios tradicinius lyčių vaidmenis pastiprinančioje aplinkoje, bus labiau linkusios atitikti lyties stereotipą. Tas pats pasakytina ir apie berniukus. Ir ne tik patys vaikai perims lyčių vaidmenis, bet ir formuosis tokį patį – lyčių stereotipais prisotinto – pasaulio vaizdą, kurį transliuos bendraamžiams ir, jei kritiškai nereflektuos, atkartos juos suaugę savo santykiuose su partneriais ar vaikais.
– Kaip lyčių stereotipai pasireiškia? Kaip juos atpažinti?
– Akivaizdžius lyčių stereotipus atpažinti nėra sudėtinga. Pavyzdžiui, parduotuvėse matome drabužių ar žaislų skyrius pagal lytis. Žaislų skirstymas į „berniukiškus“ ir „mergaitiškus“ yra stereotipinis. Kodėl? Nes žaislai neturi lyties. Konkretūs žaislai ugdo tam tikrus gebėjimus, bet mes juos stereotipiškai priskiriame vienai ar kitai lyčiai, taip apribodami vaikų galimybes rinktis tai, kas jiems individualiai įdomu ir patinka.
Taip pat viešumoje matome į tam tikrą lytį nukreiptas reklamas, kurios atspindi ir įtvirtina tradicinius stereotipus apie tai, kad moterys turi gražintis, o vyrai sportuoti, domėtis automobiliais, dėvėti klasikinius kostiumus versle ir kt. Tas tradicinis lyčių skirstymasis pagal išvaizdą ar veiklas yra mums tiek natūralus, kad mes jį priimame kaip normą ir net nekvestionuojame, ar tikrai turi būti taip, kaip esame pratę? Pavyzdžiui, absoliuti dauguma matomos grožio produktų reklamos nukreipta į moteris. O kodėl nematome reklamuojamų dieninių kremų, nagų priežiūros priemonių vyrams? Deja, nemažai daliai visuomenės vien nuo minties, kad tikslinė grožio produktų grupė galėtų būti ir vyrai, kiltų nemaloni nuostaba ar pasipiktinimas.
Yra ir ne taip akivaizdžiai matomų lyčių stereotipų, kurių dar didelė dalis žmonių nepastebi arba neatpažįsta. Jie slepiasi po seksistinėmis pastabomis, kurios maskuojamos po „geranoriškų“ komentarų skraiste. Prisiminkime prieš kelerius metus garsiai nuskambėjusį Seimo nario komentarą apie tai, kad nėščia Seimo narė neturėtų pristatinėti kontroversiško įstatymo. Atrodytų, Seimo narys bandė apsaugoti kolegę nuo nemalonių išgyvenimų. Gerai, ar ne? Ne. Nes taip siunčiama žinia, kad kolegė nėra pajėgi pati nuspręsti, kas jai geriau ir kad ją reikia pakontroliuoti, jai paaiškinti, kaip jai elgtis.
Kitas pavyzdys – kai Valstybės vadovės gavo pastabų dėl savo šeiminės padėties ar išvaizdos. Šiose situacijose ne tik atsiskleidė kai kurių Seimo narių žema bendravimo kultūra, bet ir buvo apnuogintos jų seksistinės nuostatos – kad moteris, jų kompetencijas galima vertinti per šeiminės padėties ar išvaizdos prizmę. Nors kiekvienam brandesniam žmogui turi būti savaime suprantama, kad profesinės kompetencijos su išvaizda ar šeimine padėtimi neturi nieko bendro ir pastaboms apie išvaizdą ar šeimą nėra vietos darbinėse diskusijose.
Negaliu spręsti, kodėl konkretūs Seimo nariai taip nepagarbiai vertino savo kolegių darbą, bet, gali būti, kai žmonės auga stereotipų, nuvertinančių moteris, aplinkoje, ima tą nuvertinimą ir transliuoti – ypatingai įtemptose situacijose, kai socialiniai stabdžiai nebesuveikia, žmogus nebegalvoja apie socialiai priimtiną elgesį, o elgiasi impulsyviai, t. y. taip, kaip galvoja, taip ir sako.
– Ar tiesa, kad lyčių stereotipai yra pavojingi? Pavyzdžiui, teiginys „tikri vyrai neverkia“, skatina berniuką slėpti savo emocijas ir gali sutraumuoti jį visam likusiam gyvenimui?
– Ne tik pavojingi, bet ir žalingi. Sudėtinga išmatuoti, kiek stereotipai paveikia konkretaus suaugusiojo gerovę, tačiau stereotipai savaime apriboja asmens pasirinkimų ir veikimo laisvę.
Paanalizuokime pavyzdį apie gerai žinomą stereotipą „tikri vyrai neverkia“. Tokia žinutė atspindi platesnį stereotipą, į kurį bandome įsprausti berniuką – kad vyrai neturi demonstruoti pažeidžiamumo, su sunkumais turi susitvarkyti patys, niekam nesiskųsdami. Ilgą laiką toks stereotipinis auklėjimas buvo matomas kaip norma. Tačiau psichikos sveikatos specialistai ėmė skambinti pavojaus varpais, nes, akivaizdu, vyrų emocinė sveikata neblizga: vyrai labiau linkę į priklausomybes, dažnai užsiima rizikingomis veiklomis, susižaloja, nusižudo, rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos.
Nesunku suprasti, kad nuo mažumės kaldami į galvas berniukams, jog jie neturi teisės „jaustis silpni“ ir visada turi rasti išeitį patys, mes neišugdome jų gebėjimo atpažinti emocinius sunkumus ir gebėjimo kreiptis pagalbos. Nuostata „tikri vyrai neverkia“ gali būti matoma kaip taip vadinamo „toksiško vyriškumo“ pavyzdys.
Yra ir kitas stereotipas, kuris yra labai žalingas mergaitėms ir apie kurį mes kalbame mažiau nei apie stereotipą „tikri vyrai neverkia“. Tai stereotipas, kad mergaitė turi paaukoti savo poreikius vardan kito žmogaus. Jis taip pat susijęs su tuo, kad mes „draudžiame“ mergaitėms agresyvumą ir pyktį kaip priemonę, kuri padeda apginti savo interesus ir poreikius.
Mergaitėms neretai siunčiamos tokios žinutės: „nepyk, susiformuos raukšlės“, „mergaitėms pyktis netinka“, „nusileisk, nesivelk į konfliktą“. Pastebite, kaip stereotipiškai agresyvūs vyrai yra patrauklūs, o agresyvios mergaitės yra atstumiančios, „netikros“ mergaitės?
Toks stereotipas, kad vyrams agresyvus elgesys yra natūralus, yra bandomas aiškinti vyrų testosterono pertekliumi, bet tai tėra patogus supaprastinimas. Viskas nėra taip paprasta. Pyktis yra natūralus jausmas – bet kuriai lyčiai. Ir pyktis, pirmiausia, yra skirtas ne puolimui, o savigynai. Kiekvienas žmogus turėtų natūraliai supykti, kai pažeidžiamos jo fizinės ar psichologinės ribos. Tokia yra psichofiziologija.
Nuo mažumės diegdami mergaitėms stereotipą, kad jos turi būti geros, nusileisti kitiems, mes jas „apvagiame“, atimdami pyktį kaip ginklą situacijose, kai jos turi apsiginti nuo agresorių. Atsidūrusios grėsmės situacijoje moterys, kurios nebuvo mokomos ginti savo ribas ir ginti, jei reikia, agresyviai, neretai pasimeta, sustingsta ir pabijo gintis. Moterys, kaip ir vyrai, turi teisę verkti ir pykti. Turime išguiti žalingus stereotipus, kad žmonės vystytų įvairiapusius gebėjimus ir savybes.
– Kaip lyčių stereotipai veikia žmogaus ateities pasirinkimus, sprendimus, galimybes?
– Jei žmogaus auga stereotipų persmelktoje aplinkoje, jie veikia labai stipriai. Žinoma, yra šeimų, kurios kuria neutralią lyčių stereotipams aplinką – tokioje aplinkoje ugdomas žmogus ilgainiui išmoksta, kad jis gali rinktis tai, kas jam priimtina, nepriklausomai nuo jo lyties. Bet tokių šeimų mūsų šaly, deja, dar yra nepakankamai, jau nekalbant apie tai, kad ir viešoji erdvė yra perpildyta lyčių stereotipų.
Kaip stereotipai veikia ateities pasirinkimus? Paprastai tariant, nuo mažumės savo, kaip ugdytojų ar visuomenės narių elgesiu, komentarais, mes galime arba motyvuoti vaiką rinktis tam tikrus kelius, arba atgrasyti rinktis tam tikrus.
Na, pavyzdžiui, įsivaizduokime mergaitę, kuri turi gerus fizinius duomenis, turi gerą koordinaciją, mėgsta žaisti kamuoliu. Tradicinių lyčių vaidmenų šeimoje, tikėtina, ji nebus skatinama tobulinti savo šių gebėjimus ir savybių, jai nebus siūloma rinktis futbolo būrelio, o, gali būti, kad ji net bus gėdinama (dažnai ne iš piktos valios, o iš įpročio) – „gal pasirink mergaitiškesnę veiklą“, „vėl tu su tuo kamuoliu“, „futbolas – ne mergaičių reikalas“.
Šeimoje, kurioje stengiamasi nesivadovauti stereotipais, tikėtina, mergaitė bus raginama žaisti daugiau, bus džiaugiamasi jos motyvacija ir ieškoma erdvių, kur ji galėtų tobulinti savo įgūdžius. Vadinasi, mergaitei ne tik nebus kuriami dirbtiniai barjerai, bet ir bus aktyviai sudaromos sąlygos tobulinti jos individualius įgūdžius.
Čia galime prisiminti posakį, kad iš geriausios sėklos blogoje dirvoje stiprus ąžuolas neišaugs. Šeima ir visuomenė yra dirva, kurioje arba atsiskleis unikalūs vaiko gebėjimai, arba jie sunyks. Stereotipai yra tai, kas gali apriboti vaiko natūralų vystymąsi.
– Kokius lyčių stereotipus dažniausiai matome darbe? Gal jie po truputį nyksta?
– Visur dar pilna stereotipų. Profesinėje sferoje taip pat. Jų mažėja, iš dalies dėl to, kad lyčių lygių galimybių klausimui skiriama daugiau dėmesio įstatymuose, tvarkose, viešoje erdvėje, tačiau iki galo dar nėra viskas gražu. Kaip ir asmeninėje erdvėje, profesinėje sferoje, dalis stereotipinių nuostatų niekur nedingo, tiesiog tapo mažiau matomos.
Pavyzdžiui, visi žinome ilgą laiką buvusį gajų stereotipą, kad moterys yra prastesnės vadovės. Ir nors, atrodytų, kad moterų vadovių daugėja, progresyvios įmonės supranta lyčių balanso vadovaujamuose postuose svarbą, tačiau, kaip rodo nuostatų tyrimai, moterys-vadovės vis dar vertinamos mažiau palankiai nei vyrai-vadovai. Jos gali būti matomos kaip mažiau draugiškos, aplinkiniai į jas žiūri su didesne atsarga nei į vadovus-vyrus.
Susidaro toks įspūdis, kad matomos nelygybės ar diskriminacijos mažėja, tačiau iki galo nesame susitvarkę su savo neįsisąmonintomis nuostatomis, dėl kurių mes vis dar galime būti linkę geriau vertinti vyrų kompetencijas kaip vadovų ar net kaip darbuotojų.
Galime atlikti paprastą minties eksperimentą. Įsivaizduokite, esate įmonės vadovas. Prieš jus – du identiški kvalifikacijos prasme gyvenimo aprašymai. Tik vienas moters, kitas – vyro. Kurį darbuotoją samdytumėte? Kokia pirma mintis? Kokia paskesnė? Kokie argumentai? Esu šį klausimą uždavusi ne vienam mano paskaitų dalyviui ir didelė dalis vis dar sako – vyrą, nes „su vyrais mažiau problemų“. Apie ką tai? Greičiausiai apie tai, kad moteris vis dar vertinama per šeiminį statusą: ištekės, pagimdys vaikų, eis vaiko priežiūros atostogų, vaikai sirgs, ims biuletenius... Nors vyrų, imančių vaiko priežiūros atostogas, daugėja. Ar daugėjant tokių vyrų skaičiui, potencialūs darbdaviai ims su tokiu pat nepasitikėjimu žiūrėti ir į vyrus-darbuotojus?
– Kur yra riba tarp mandagumo, tradicijų ir lyčių stereotipų?
– Lyčių stereotipai yra tradicija, kuri tam tikru laikmečiu susiformavo ir buvo mūsų visuomenės funkcionavimo principas. Visuomenė keičiasi, turi keistis ir požiūris į stereotipus. Seniausiai laikas juos suarchyvuoti. Yra tradicijų, kurių neverta saugoti. Lyčių stereotipai yra viena jų.
– Kokia yra lyčių stereotipų ateitis? Ar jie gali išnykti? Kaip galime kiekvienas prie to prisidėti?
– Nedėkingas darbas yra prognozuoti, ypač su žmogaus mąstymu susijusius dalykus, kurie sunkiai valdomi ir nuspėjami. Aš asmeniškai norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame stereotipų nėra, tiksliau, jie gali būti, bet būti įsisąmoninti ir, svarbiausiai, jais vadovaujantis neturi daromi sprendimai – nei asmeniniai, nei politiniai. Tačiau suprantu, kad mąstymas stereotipais yra patogus ir pažįstamas mąstymas, o žinant žmogaus polinkį rinktis tai, kas patogu, nemanau, kad jie ims ir išnyks vien dėl to, kad aš taip noriu ar dėl to, kad specialistai sutaria, kad stereotipai yra žalingi.
Kaip prisidėti prie stereotipų nykimo? Pirmiausia, juos atpažinti ir konfrontuoti. Tai nėra patogu ir nebūtinai yra saugu. Kvestionuoti tradiciją reikia drąsos ir užsispyrimo. Teisinga yra matyti žmogų, o ne lyčių kategorijas, ir teisinga yra leisti vaikui skleistis kaip unikaliai asmenybei, o ne kaip „vienai iš dviejų“ lyčių. Žmogus yra gerokai įdomesnis ir įvairesnis nei dvi lyčių dėžutės. Svarbu nebijoti išeiti iš normos rėmų – nebijoti kosmetikos ar sijonų vyrams, liautis nuvertinti moteris, kurios nenori vaikų ar nori užsiimti boksu, leisti verkti berniukams ir pykti mergaitėms. Stereotipai nėra įgimti, jie įgyti. Kaip juos įgijome, taip galime jų ir atsikratyti.