Kalbininkai jas priskiria smulkiajai tautosakai ir apibrėžia kaip frazę, kuria kas nors patariama, pamokoma arba perspėjama. Tarkime, taip: Kur eisi, kur bėgsi, o nuo savęs nepabėgsi; Nenešk dūmų iš savo gryčios; Vogti pinigai prasvilina kišenę.
Apie ką dažniausiai patarlės kalba? Apie žmonių bendravimą, jų elgesį įvairiose aplinkybėse, dorovės ir moralės nuostatas. Pavyzdžiui, Liežuvis skaudesnis ir už botagą; Vienas aklas akimis, kitas širdimi; Tuščia puodynė garsiai skamba.
Patarlė gali ir apibendrinti gyvenimišką patirtį, pavyzdžiui: Kalk geležį, kol karšta; Iš guolio nekepsi raguolio; Vienos motinos nevienoki vaikai.
Patarlė paprastai yra vieno sakinuko apimties; žodžiai joje turi garsinę organizaciją, eilėdaros pradus. Ne viena patarlė yra ir surimuota. Nereta, kad tas posakis turėtų perkeltinę reikšmę; o jau vaizdingas būtinai privalo būti. Patarlių meninis įtaigumas, vaizdingumas, giluminė prasmė atsiskleidžia kalbos kontekste. Kitaip tariant, pavartoti patarlę reikia tiksliai ten, kur ji tinka, – kad neapsijuokus...
Ar turtinga mūsų kalba patarlėmis ir priežodžiais?
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute yra didžiulė Patarlių ir priežodžių kartoteka; joje per 200.000 tekstų. Surankioti jie iš senųjų raštų, ankstyvųjų Biblijos vertimų, pirmųjų žodynų. Didžiąją dalį kartotekos sudaro patarlės bei priežodžiai iš XX a. spaudinių ir rankraščių: grožinės literatūros, mokslo ir publicistikos tekstų. Tačiau pagrindinis jų šaltinis – gyvoji kalba, tarmės. Kartoteka nuolat papildoma iš tautosakinių ekspedicijų medžiagos; šiam darbui talkina ir moksleiviai, užrašydami savo aplinkos kalbos frazeologizmus.
Kartotekos sistemą sudarė garsus patarlių tyrinėtojas profesorius Kazys Grigas (1924–2002). Jo rūpesčiu iš spaudos jau pasirodė grupės mokslininkų parengtas „Lietuvių patarlių ir priežodžių“ I tomas. O planuojama išleisti dar keturis; tai bus išties epochinis leidinys. Greitam savo kalbos „paskaninimui“ galime pasinaudoti ir elektronine patarlių ir priežodžių duomenų baze.
Mokslinis patarlių ir priežodžių tyrinėjimas yra vadinamas paremiologija. Tai tautosakos mokslo šaka. Įdomus tyrinėjimo baras, aiškinantis daugelį nuostabių dalykų, susijusių su šiomis kalbos puošmenomis. Pavyzdžiui, aiškina, kaip atsitiko, kad visiems lietuviams žinoma metaforinė patarlė Lašas po lašo ir akmenį pratašo vartojama dar ir 34-iomis Europos kalbomis, taip pat sako kinai, korėjiečiai ir japonai.
Sentencinio tipo patarlė Neatidėk rytdienai to, ką gali padaryti šiandien dar plačiau pasklidusi pasaulyje. Ji pasakoma 48-iomis Europos, taip pat kinų, japonų, vietnamiečių ir kitomis rytų kalbomis.
Apskritai labiausiai paplitusios patarlės yra kartu ir universalios, plačiai žinomos kitose tautose. Posakio Daryk kitam taip, kaip norėtum, kad tau darytų šaknys siekia Bibliją. Sutinkamas jis ir Rytų išminčiaus Konfucijaus pamokymuose.
Europos tautos turi daug patarlių, kilusių iš antikinės literatūros, graikų ir romėnų autorių; tokia, pavyzdžiui, yra Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Ir šiandienos literatūros kūriniai, vadovėliai yra premijų sklaidos šaltiniai.
Globaliosios komunikacijos išplatina mūsų laikmečio posakius pasaulyje.
Tarkime, Laikas – pinigai jau sakoma 35-iomis visų žemynų kalbomis. Išties sparnuotas posakis! Prilimpa visur todėl, kad žmonių patirtis yra panaši.
Žinoma, esama ir tik vienai tautai būdingų patarlių. Pavyzdžiui, tik lietuviai sako: Pažiūrėsim, kai dugną dėsim arba Duonos yra – sulos nėra, sulos yra – duonos nėra. Vis ko nors trūksta. Tai jau su etnoso gyvensenos ypatybėmis susijusios mintys. Lietuvių patarlėms apskritai būdingos gamtos, kaimo buities ir darbų temos; turi jos ir savuosius poetinės raiškos savitumus.
Kadangi patarlė dažnai netiesiogiai išsako mintį, laikui bėgant jos suvokimas gali kisti. Juk kinta gyvenimo aplinkybės, keičiasi ir pats žmogus, jo etinės bei estetinės nuostatos. Mokslininkai, suradę senoviniuose žodynuose kai kurių patarlių aiškinimus, lygina juos su dabartiniu vartojimu. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad visai priešingai dabar ir senovėje suprantama patarlė Lobis budina, vargas migdina. XVIII a. ji reikšdavo, kad turtas žmogų daro veiklų, o vargas prislegia. Šiandien tuo norima pasakyti, kad turtuolis turi daug rūpesčių, o varguolis gyvena ramiai.
Prasmės suvokimo pokyčiui kitados reikėjo šimtmečių, tačiau kaip yra mūsų dienomis?
Prof. Libertas Klimka yra etnologas, lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras.