Mitais apipinta medicinos pažanga: kaip buvo atrasta narkozė ir koks iš tiesų yra jos poveikis sveikatai

Jau senų senovėje žmonės ieškojo būdų, kaip numalšinti skausmą. Iki XIX a. vidurio tai buvo primityvūs ir gyvybei pavojingi būdai: ligoniui nuleidžiant kraują, užspaudžiant miego arteriją ar galūnės nervus, girdant alkoholiu ar apsvaiginant narkotinėmis medžiagomis, net smogiant per galvą. Tačiau dažniausiai tekdavo tiesiog tvirtai pririšti ligonį prie lovos ir liepti jam kentėti.

Buvo manoma, kad stiprų skausmą operacijų metu įmanoma ištverti ne ilgiau nei 5 minutes, todėl operacijos buvo atliekamos žaibišku greičiu. Žinoma, tokios trumpos ir skausmingos operacijos dažnai nepavykdavo, tad gydytojai sparčiai ieškojo kitokių skausmo malšinimo būdų.

Ir štai 1846 metų spalio 16 dieną odontologas Viljamas Mortonas viešai panaudojo dietileterį, kitaip vadinamą eteriu, ir sėkmingai atliko kaklo srities operaciją savo pacientui. Medicinos bendruomenė nesitvėre džiaugsmu, o vyriausias ligoninės chirurgas sušuko: „Ponai, tai ne apgaulė!“.

Nepraėjus nė metams po šio įvykio, Lietuvos chirurgai A. Adomavičius ir L. Liachovičius šį nejautros būdą panaudojo atlikdami operaciją Vilniuje. Eteriui įkvėpti jie panaudojo savo sukonstruotą aparatą.