„Delfi“ turėjo progą giliau pasinerti į Pietų Korėjos technologijų imperijos širdį ir atskleisti vartotojams įprastai nematomą technologijų bendrovės pusę.
Pažintis prasidėjo nuo Suvono miesto, kuris yra vadinamas „Samsung“ Skaitmeniniu miestu“. Ir žodis „miestas“ vartojamas tikrai neperdėtai – čia gyvena ir dirba virš 40 tūkstančių darbuotojų, kursuoja 500 autobusų, yra kavinės, restoranai, ligoninė, gaisrinė, sporto klubai, olimpinio dydžio baseinas ir net 3 vaikų darželiai, kuriuos gali lankyti darbuotojų vaikai.
Būtent šiame mieste gimsta ir yra plėtojamos visos idėjos, kurios vėliau paverčiamos mums gerai žinomais technologiniais produktais.
Tiesą sakant, bendrovė „Skaitmeninį miestą“ šioje vietoje pastatė ne veltui – Korėjos karo metu, jos atsargos, esančios Seule, buvo apgadintos, todėl įkūrėjas Lee Byung-Chul nutarė pradėti verslą nuo nulio labiau į pietus nutolusioje, saugesnėje Suvono vietovėje. Būtent čia 1970 metais bendrovė suprojektavo, pagamino ir paleido į prekybą savo pirmąjį nespalvotą televizorių. Tad sentimentai šiai vietai išties stiprūs.
„Skaitmeninis miestas“ atrodo kaip kažkieno kompiuteriniame žaidime „The Sims“ sukurtas utopinio miesto planas. Net medžiai ir krūmai čia atrodo pasodinti identišku atstumu vienas nuo kito.
Darbuotojai čia gauna ne tik visus gyvenimui reikalingus dalykus, bet ir galimybę patiems kurti ir vystyti savo startuolius. Mieste įkurtos „C-Lab“ kūrybinės dirbtuvės leidžia darbuotojams burtis į atskirus startuolius ir vystyti savo sugalvotas idėjas. Visą vystymo laikotarpį šie darbuotojai yra atleidžiami nuo savo tiesioginio darbo tam, kad galėtų visą savo laiką skirti naujo projekto kūrimui.
Projekto užbaigimo stadijoje, sukurtas darbas yra vertinamas aukšto rango vadovų ir susilaukia vienos iš trijų baigčių – perduodamas vidinei produktų kūrimo komandai tolimesniam vystymui, paverčiamas visaverčiu bendrovės remiamu startuoliu arba apskritai nutraukiamas.
Būtent šių dirbtuvių kontekste ir gimė „Relumino“ startuolis, kuris padeda regos sutrikimų turintiems žmonėms aiškiau matyti vaizdus. Ši technologija atsirado ir naujos kartos „Samsung“ televizoriuose.
Nors korėjiečiai yra labai kukli tauta, o lankantis „Skaitmeniniame mieste“ mūsų apskritai buvo paprašyta netrikdyti darbuotojų, mane netikėtai užkalbino vienas čia dirbantis jaunuolis, prisistatęs Maiklu, nes jo korėjietišką vardą nepaprastai sudėtinga ištarti europiečiams.
Paklaustas, ar jam patinka dirbti technologijų bendrovėje, šis pradėjo nuoširdžiai kvatoti ir atsakė, kad bendrovė yra ne tik svarbus įrašas jo gyvenimo aprašyme, bet ir reikšminga detalė jo būsimos žmonos šeimai. Tad korėjiečiams darbas čia yra ne tik karjeros pasiekimų viršūnė ir įvertinimas, bet ir svarbus socialinio statuso klausimas. Tiesa, jaunuolis neslėpė, jog jo darbe dominuoja labai hierarchiška struktūra ir ne visi svarbūs sprendimai priimami pasitarus su žemesnės grandies darbuotojais.
Po kurio laiko, išsiskyrus su Maiklu, prie manęs priėjo mus lydėjęs gidas ir neslėpdamas nuostabos, paklausė, ar mačiau laidą, kurioje jis dalyvavo (be abejonės, nei vienos korėjietiškos laidos nesu gyvenime matęs). Pasirodo, Maiklas yra vietinė įžymybė, Pietų Korėjos realybės šou „I am solo“ dalyvis, kur jis ieškojosi sau žmonos. Gidas atskleidė, jog jį visi pažįsta ir jis praktiškai yra Pietų Korėjos „Radži“. Išties neeilinė pažintis neeilinėje vietoje.
Kur idėjos paverčiamos produktais
Iš „Skaitmeninio miesto“ sraigtasparniu galima nusigauti iki pagrindinės bendrovės gamyklos „Gumi“, esančios už 200 kilometrų pietuose. Kasdien dizaineriai, inžinieriai ir programuotojai gali nevaržomai rezervuotis sraigtasparnį ir vykti vienas pas kitą gyvai aptarti svarbiausius dizaino ir gamybos klausimus.
Aš taip pat turėjau galimybę nuvykti į gamyklą, tiesa, ne sraigtasparniu, bet ne ką mažiau patogiu korėjietišku autobusu. Keturios valandos kelio ir mes Kiongsango provincijoje – vienoje karščiausių Pietų Korėjos vietų, ne tik dėl čia vyraujančios aukštos oro temperatūros, bet ir dėl to, jog būtent iš čia iškeliauja didžioji dalis įrenginių, atsiduriančių mūsų namuose.
Atvykus į „Gumi“ gamyklą, susiduriame su ypatingai griežtomis saugos taisyklėmis. Tam, kad jokia jautresnė gamybos proceso informacija nenutekėtų į viešumą, visų čia atvykusių žurnalistų telefonų kameros užklijuojamos nepermatoma plėvele.
Įžengus gamyklos patalpas, kur konvejeriu judančios detalės palaipsniui susijungia į naujutėlaičius, blizgančius išmaniuosius įrenginius, sugriūna visi stereotipai ir išankstiniai nusistatymai.
Galvodami apie gamyklas nevalingai įsivaizduojame milžiniškus statinius pilnus darbuotojų. Iš esmės tai ir yra tiesa – pastatai čia milžiniški, tačiau juose pamatysime daugiau robotų nei pačių žmonių.
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, vos įžengus į gamyklą, tai jos sterilumas. Fluorescencinis apšvietimas atsispindi nuo nepriekaištingo balto linoleumo, todėl aplinka verčiau primena ligoninės operacinę, nei vieną didžiausių pasaulio technologijų gamyklų. Lankytojai ant batų turi užsidėti plastikinius susitraukiančius maišelius, tam kad į vidų nepatektų didžiausias prietaisų priešas – dulkės. Įvairūs prietaisai čia be perstojo tikrina ne tik dulkių lygį, bet ir kitus svarbiausius rodiklius – oro temperatūrą, kuri palaikoma 23 laipsnių Celsijaus lygyje, drėgmę, kuri siekia 47 proc., bei garso lygį (75 decibelai. Šis rodiklis matuojamas dėl darbuotojų klausos apsaugos).
Prie įėjimo į surinkimo konvejerį mus pasitinka milžiniška lenta su visų darbuotojų nuotraukomis ir jų įvertinimu. Tokiu būdu bendrovė skatina konkurenciją ir motyvuoja darbščiausius savo darbuotojus, juos viešai pagirdama. Be to, primena, kad vadovai visada stebi viską, ką jie daro.
Paėjus vos keletą žingsnių pamatome nesuskaičiuojamą eilę robotų rankų, kurios iš vienos konvejerio juostos į kitą perkelią pusiau surinktus naujuosius „Galaxy Flip5“ telefonus. Nors robotai telefonus perkelia gan lėtai ir itin elegantiškai (atrodo lyg perkelinėtų vyšnaites nuo vieno torto ant kito), pats procesas gamybos linijoje vyksta akimirksniu – mikroschemos, procesorius, baterija, kamerų stikliukai, ekranai įdedami greičiau nei spėji mirktelti). Vos už kelių žingsnių, naujutėlaičiai blizgantys telefonai keliauja į testavimo etapą – iš pradžių patikrinamas pakrovimas – robotas įkiša pakrovėją į telefono krovimo lizdą ir patikrina ar telefonas tinkamai kraunasi. Vėliau patikrinama telefono kamera – robotizuota ranka įjungia fotoaparatą ir padaro rodomo paveiksliuko nuotrauką su skirtingomis kameromis.
Tiesa, ne viską čia atlieka robotai, visas procesas prižiūrimas akylių darbuotojų, kurie esant reikalui pataiso vieną ar kitą elementą surinkimo etape. Didžioji dalis tų darbuotojų yra jaunos merginos. Iš 844 darbuotojų net 666 (79 proc.) yra moterys, kurių vidutinis amžius siekia 33 metus. Paklaustas, kodėl egzistuoja toks didelis lyčių skirtumas, mus lydėjęs skyriaus vadovas tvirtino, jog taip yra dėl kultūrinių skirtumų, o tokio pat tipo gamykloje Indijoje vyrauja atvirkštinė situacija – didžioji dalis darbuotojų yra vyrai.
Nepaisant to, kad didžioji dalis procesų atliekama su robotais, galutiniame surinkimo etape matome vis daugiau žmogaus įsitraukimo. Labiausiai mane ir kitus žurnalistus nustebinusi detalė – prieš pat supakuojant telefonus į dėžutes, apsaugines plėveles ant jų ekranų ir nugarėlių klijuoja nebe robotai, bet žmonės. Tad kitą kartą, nuimdami apsaugines plėvelės nuo savo naujų telefonų, žinokite, jog jas ranka užklijavo bendrovės gamyklos darbuotojos.
Pasigrožėję, kaip iš atskirų dalių surenkamas vientisas telefonas, keliaujame į testavimo skyrių, kuris verčiau primena Deksterio laboratoriją. Pamatome kelis šimtus stiklinių kubų, kuriuose su skirtingų kartų bendrovės įrenginiais (įskaitant ir senesnius modelius) atliekami daužymo, skandinimo, šaldymo ir šildymo ritualai, bei imituojami žmonių atliekami veiksmai. Ištisas dienas be perstojo į silikoninės galvos ausis robotas kiša ir ištraukia ausines, telefonai yra drebinami imituojant bėgimą, sulenkiamieji telefonai be perstojo sulenkiami ir išlenkiami, telefonai yra kilnojami iš itin šiltos erdvės (+40 laipsnių Celsijaus ir daugiau) į itin šaltą, minusinę temperatūrą.
Kitame kambaryje guli daugybė senesnės kartos modelių. Su kiekvienu iš jų be perstojo atliekamas kažkoks konkretus veiksmas – vienas telefonas be perstojo skambina, kitas – fotografuoja, trečias prisijunginėja ir atsijunginėja nuo „Wi-Fi“ tinklo. Testai atliekami ne tik su skirtingos kartos telefonais, bet ir su skirtingomis operacinės sistemos versijomis.
Mus lydėjęs darbuotojas paaiškino, jog ne visi žmonės atsinaujina operacines sistemas, todėl jie privalo identifikuoti galimus gedimus tiek senesnės kartos modeliuose, tiek ir skirtingos kartos operacinėse sistemose. Visas testavimo proceso stebėjimas vyksta nuotoliniu būdu. Įvykus gedimui, jis yra užfiksuojamas ir išanalizuojamas nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų.
Paklaustas, kiek laiko trunka testavimo etapas, darbuotojas prisipažino, jog jis nesibaigia niekada, kadangi net ir telefoną paleidus į rinką, jį reikia testuoti ir vėliau atsiradus naujoms operacinės sistemos versijoms.
Taip pat jis pažymėjo, kad atsiradus sisteminei klaidai, vartotojas gali užregistruoti skundą, kurį gauna būtent jo skyrius. Pasigilinę į skundo esmę, bendrovės darbuotojai paleidžia su tuo konkrečiu telefonu naują testą, kurio metu bando išsiaiškinti problemos esmę ir jos sprendimo būdus.
Taip pat labai nustebino ir tai, kad telefonai yra testuojama ir su skirtingų automobilių operacinėmis sistemomis, siekiant įvertinti jų suderinamumą ir išvengti galimų trukdžių. Paklaustas, kiek realiuoju laiku yra testuojama prietaisų, mus lydėjęs darbuotojas susimąstė: „Niekada neskaičiavau, bet manau, šiuo metu yra testuojama tikrai gerokai virš 1000 prietaisų“.
Įdomu tai, kad visos gamyklos grindys yra nusėtos specialiais bėgiais, kuriais robotai pernešinėja įrenginius iš vieno gamybos skyriaus į kitą. Darbuotojai yra įpratę nestovėti ant robotų naudojamų takų, tačiau čia susirinkę žurnalistai tokio įpročio neturi ir ne kartą išgirdome „supykusio“ roboto skleidžiamą signalą, prašantį užleisti jam kelią ir netrukdyti dirbti savo darbo.
„Gumi“ gamykla nėra vienintelė „Samsung“ gamykla: jų yra Indijoje, Indonezijoje, Turkijoje, Egipte, po dvi gamyklas turi Vietnamas ir Brazilija.
Vis dėlto buvo įdomu pamatyti šią pagrindinę Pietų Korėjos bendrovės gamyklą. Tai yra viena iš nedaugelio technologijų korporacijų, kuri ne tik kontroliuoja visus gamybos aspektus – nuo lustų, ekranų, programinės įrangos iki surinkimo, bet ir pardavinėja dalį savo produktų konkurentams (pavyzdžiui, parduoda lustus „Apple“, kurie naudojami „iPhone“ gamyboje.)