Kas sugrąžina emigrantus į Lietuvą: per mėnesį viską metė Anglijoje, pardavė būstą, atkraustė šeimą ir šunį

2008-aisiais Lietuvą palikęs Jonas Urbonas manė čia niekada nebegrįšiantis – jis taikėsi į karjerą Silicio slėnyje, buvo įsitvirtinęs Londone, vėliau Mančesteryje. Viskas pasikeitė gavus darbo pasiūlymą Lietuvoje – šalies startuoliai medžiojasi užsienyje išsibarsčiusius talentus. Vaikinas pasakoja, kad panašios istorijos ir kitų panašaus likimo draugų – jiems Lietuvos technologijų sektorius dabar siūlo pakankamas galimybes „užvaldyti pasaulį“, o gyvenimo kokybė čia geresnė nei megapolyje.

Tai nėra reprezentatyvus tyrimas, o tik vieno vaikino istorija. Tačiau panašios istorijos vis atsikartoja – iš Lietuvos anksčiau po pasaulį pabirę laimės ieškotojai čia grįžta su patirtimi ir žiniomis.

Šiuo metu J. Urbonas dirba startuolyje „Kilo Health“ produkto vadovu – yra atsakingas už komandą, kuriančią ir palaikančią JAV rinkai skirtas programėles. Tačiau gyvenime pats bandė ir samdomo darbuotojo, ir pradedančiojo verslininko kelią, kol metęs grįžo į gimtinę. Savo patirtį jis sutiko papasakoti LOGIN.LT.

Išvyko, nes nematė perspektyvų

Iš Lietuvos J. Urbonas spruko vos sulaukęs 18-os metų – tik baigęs vidurinę mokyklą Klaipėdoje 2008 m.

„Esmė tame, kad aštuoniolikos metų norėjosi iškart lėkti, atrasti pasaulį, suprasti, kokios yra galimybės, na o tada – žiūrėti, kas bus“, – kalba J. Urbonas.

Pirma stotelė buvo Danija, kur suviliojo nemokamos studijos ir per dvejus metus gaunama specialybė.

„Nusprendžiau stoti į Danijos koledžą „Aarhus Tech“, kuris turėjo multimedijos, dizaino bei komunikacijos kursą. Jis atitiko mano tuometinius poreikius, kadangi apėmė ir dizainą, ir programavimą, ir verslą, ir rinkodarą – visos mane dominančios sferos. Ten per dvejus metus gavau profesinį bakalaurą, tuo metu supratau, kad mane labiausiai domina būtent technologijos“, – pasakoja J. Urbonas.

Jis pasakojo, kad nėra kilęs iš turtingos šeimos, todėl nuolat reikėjo savimi pasirūpinti, dirbti „juodus darbus“, o dar ir vakarėliai traukė, tad mokslų šaknų tuo metu giliai nerausė, vėliau dėl to gailėjosi. Po studijų neketino Danijoje apsistoti – mintyse sukosi Niujorkas, Silicio slėnis, bet galiausiai gyvenimas nuvedė į Londoną, kadangi tuomet Jungtinė Karalystė dar tebebuvo ES, ir buvo paprasta pratęsti studijas.

„Londone įstojau į „Ravensbourne“ universitetą, kuris galbūt mažiau žinomas, bet industrijos labai gerbiamas. Supratau, kad reikia tvirtai pasimokinti, ir iš naujo į grafinį dizainą įstojau Londone. Pirmieji metai vėlgi buvo visiškai susivėlę: reikėjo balansuoti tarp mokslo ir išgyvenimo. Taip jau mums Lietuviams būna, kad turi ateiti, pats viską išsiaiškinti, kaip ką daryti, nes tokios patirties neturėjome“, – prisimena J. Urbonas.

Savaitgaliais ir vakarais jis dirbdavo restorane, dienomis eidavo į universitetą ir mokydavosi, o dar likusiu laiku atlikdavo nemokamą praktiką dizaino agentūroje. Tuo metu jis užsidegė noru turėti savo startuolį.

Kūrė savo įmones

Dar besimokydamas J. Urbonas pastebėjo neatitikimą: iš jo universitete reikalavo kuo estetiškesnio ir profesionalesnio dizaino, tačiau realiame gyvenime „geriau parduodavo“ paprastas, specialiai pritaikytas dizainas. Mat jei sukursi „tobulą“ programėlę ar svetainę, pirmas vartotojo įspūdis bus – čia labai brangu, geriau vengti.

„Mano manymu, dizainas ne visada turi būti estetiškas ar gražus. Kartais, norint parodyti produkto kainą ar vertę bei kalbėti su auditorija per dizainą, reikia dizainą supaprastinti ir gal net suprastinti. Skirtumas tarp brangaus ir pigaus sokolado dažniausiai yra ne jo skonis ar kokybė, o tiesiog kompanijos identiteto pozicionavimas bei tai reprezentuojantis dizainas“, – kalbėjo J. Urbonas.

Toks mąstymas nepadėdavo gauti geresnių pažymių, bet paskatino kurti savo programėles ir bandyti startuolio kelią.

„Pirmas projektas, kurį atlikome dar kaip studentai – tai buvo pirmoji mano programėlė, skirta susirasti žmones, su kuriais galėtum žaisti krepšinį. Aš labai mėgstu krepšinį, o Anglijoje jis nėra labai populiarus ir gana susirasti, su kuo žaisti. Nuo to viskas prasidėjo – gavau didžiulį susidomėjimą. Kai baigiau universitetą, įsidarbinau finansų institucijoje paprastu dizaineriu, bet visą laiką vakarais toliau dirbau su programėle. Radau bendramintį, kuris tapo bendraįkūrėju, ir kūrėme jau kaip atskirą verslą, normalų startuolį“, – prisiminė J. Urbonas.

Deja, nepatyrimas, klaidos privedė, kad investuotojų nebuvo, kišenė tuštėjo, galiausiai atsirado ir nesutarimų tarp partnerių ir keliai išsiskyrė.

„Buvo tokių momentų, kad savaitę neturėjau kur gyventi, ir su savo kostiumėliu bei nešiojamuoju kompiuteriu gyvenau ant suoliuko lauke. Gerai, kad buvo vasara“, – dabar juokiasi J. Urbonas.

Jis bandė antrą panašų startuolį, kuris taipogi padėjo žmonėms burtis į grupines treniruotes – šį sykį atsirado ir investuotojas, buvo suburta 6-7 darbuotojų komanda. Tačiau atėjusi pandemija sužlugdė šią svajonę – visi nusisuko nuo bet kokių kontaktinių veiklų.

„Kad nereikėtų išsiskirstyti, tuomet įkūrėme agentūrą ir dirbome kaip toks versliukas. Nuo išvykimo iš Lietuvos jau buvo praėję 13 metų, net nebežinojau, kas čia prezidenta, o mintys apie grįžimą net neegzistavo. Turėjau didelių ambicijų ir noro pasiekti daug daugiau, palikti savo antspaudą žemėje, o egzistavo nusistatymas, kad Lietuvoje to negalėčiau padaryti. Bet užsimezgė pažintis su Tadu Burgaila („Kilo Health“ vadovas ir įkūrėjas). Tiesiog kažkurią dieną „susijungėme“ „LinkedIn“, – pasakojo J. Urbonas.

J. Urbonas laisvu laiku kurdavo tinkalaides (vadinamuosius „podcast“), kuriose bendraudavo su startuolių įkūrėjais, dalindavosi socialiniame tinkle „LinkedIn“ – tai ir buvo pažinties priežastis.

Pasiūlymas suviliojo, bet pasaulėžiūrą apvertė tai, ką rado Vilniuje

J. Urbonas prisimena, kad pradėjus bendrauti su T. Burgaila sutapo mąstymas įvairiais požiūriais, jie diskutuodavo apie startuolius, nors iki tol net nežinojęs apie jo valdomą įmonę.

„Susikambindavome, susirašydavome, jis manęs paklausdavo, kaip mano startuoliui sekasi. Galbūt jis matė, kad iš to startuolio turbūt nieko gero nebepavyks. Ir išlaukė iki momento, labai tinkamu pasiūlė prisijungti. Aš pagalvojau, kad reikia bent jau duoti šansą“, – prisiminė J. Urbonas.

Jis iki tol lankydavosi Lietuvoje retai, pradžioje dirbo nuotoliniu būdu ir bendraudavo su „Kilo Health“ kolegomis per atstumą.

„Galiausiai atvažiavau į Lietuvą su visais susipažinti, kelioms dienoms. Grįžtant, jau turėjau iš oro uosto skambinti žmonai ir sakyti­ ­– mes turim kraustytis į Lietuvą, bent jau kuriam laikui. Man buvo neįtikėtina, kokia čia susikūrusi startuolių ekosistema, kiek daug galimybių, talentingų ir žmonių. Čia viskas išsivystę daug labiau, negu aš tikėjausi ir norėjau būti to dalimi. Mes per mėnesį susikrovėme daiktus, pardavėme namą, su vaikais ir šunimi atsikraustėme į Lietuvą“, – sako J. Urbonas.

Jis pripažįsta, kad sprendimas priimtas buvo asmeninis, prisidėjo ir emocijos, finansinio spaudimo nejautė ­– iki šiol gauna darbo pasiūlymus iš Jungtinės Karalystės, kurioje pragyveno 11 metų nuo 2011 iki 2022 m.

„Tai buvo, kaip britai sako „gut feeling“, arba intuicija. Negaliu to protiškai paaiškinti. Tačiau pasišnekėjau su Tadu, jaučiau, kad tai yra teisingas kelias, matau, kokie tai žmonės, kokios galimybės. Tą kainą aš esu pasiryžęs sumokėti dėl to, kad galėčiau kelti Lietuvos vardą, padėti auginti talentus ir galiausiai pasiekti tą lygį, kur ir atlyginimai ne tiek daug skiriasi galbūt nuo Londono. Bet čia yra kitų privalumų – gyvenimo kokybė“, – pabrėžė J. Urbonas.

Lietuva jam pasikeitė neatpažįstamai, bet pastebi ir trūkumų

„Kaip diena ir naktis skiriasi Lietuva, kurioje dabar gyvenu, ir ta, kurią palikau 2008 m., vertinant karjeros galimybes, inovacijas, technologijas. Anksčiau mane iš čia vedė svajonės apie startuolius ir Silicio slėnį, Lietuvoje tokio žodžio daug kas nebuvo girdėjęs. Reikia turėti omenyje, kad mano aplinka nebuvo Vilnius, o Klaipėda. Mes dabar iš tiesų turime išplėtotą ekosistemą, už kurią turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie nepasidavė ir čia liko, sudėjo daug pastangų. Dabar daug žmonių čia grįžta, atsiveža naujas žinias ir patirtį. Iš tiesų daug noro teigiama linkme Lietuvą pakreipti“, – kalba J. Urbonas.

Tačiau jis pastebi du dalykus, kurie Lietuvoje nėra tokie geri.

„Likęs lietuviškumas – čia vis tiek žmonės dar yra šiek tiek liūdnesni, šiek tiek jie nemato tų galimybių, nesupranta, kiek jie yra talentingi ir kiek daug gali pasiekti. Galbūt čia trūksta skatinančios aplinkos, kurioje jiems būtų parodyta, kur jie gali savo energiją nukreipti. Londone iš tavęs visi tikisi labai daug – atitinkamai tu labai daug ir padarai“, – pasakoja J. Urbonas ir viliasi, kad palaipsniui tai pasikeis.

O antras – jau buvo pamiršęs, ką reiškia Lietuviška žiema, ir kokia spalvų paletė tuomet įsivyrauja mieste.

„Žiema čia tikrai atneša depresijos, aš pamiršau, ką reiškia Lietuviška žiema. Nenuostabu, kodėl kiti lapkričio mėnesį staiga iš čia iškeliauja į Ispaniją ar kitur. Tačiau ši problema minimali – jei turi motyvacijos ir ambicijos padaryti daug, susitelki ir net nematai, kas už lango, ar lyja, ar saulė šviečia. Bet žiemomis ko gero verta padirbti kelis mėnesius iš ten, kur šilčiau, per atstumą. O pavasarį ir vasarą Lietuvoje turbūt yra pats nuostabiausias laikas, koks gali būti“, – šypsosi J. Urbonas.