Lisa Dyson (fizikė) ir Johnas Reedas (medžiagų mokslininkas) kartu dirbo Energetikos departamento Berklio laboratorijoje ir turėjo bendrą tikslą: pažaboti klimato kaitą.
Mokslininkai sugalvojo, kad vienas iš būdų tai padaryti – atidžiau pažvelgti į maistą mūsų lėkštėse.
Žemės ūkis, anot „Wired“, išmeta ketvirtadalį metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų – daugiau nei visas transporto sektorius. Mėsos pramonė, lyginant su kitomis maisto pramonės šakomis, taršiųjų dujų išmeta daugiausiai.
Pasaulyje mėsos suvartojama daugiau nei 350 mln. tonų per metus ir šis skaičius toliau didėja. Apskaičiuota, kad iki 2050-ųjų pasaulio gyventojų skaičius išaugs iki 10 mlrd. Tai reiškia, kad reikalingas tvaresnis būdas išmaitinti visas naujas (ir esamas) burnas.
Tačiau L. Dyson ir J. Reedas nebuvo apsisprendusi, kaip tai padaryti, kol neaptiko 1967 m. NASA tyrimo, kuriame buvo nagrinėjami būdai maitinti astronautus ilgose kelionėse.
Viena iš NASA nagrinėjamų idėjų buvo sujungti mikrobus su astronautų iškvepiamu anglies dioksidu ir taip gaminti maistą. L. Dyson ir J. Reedas nusprendė atnaujinti šią koncepciją ir pabandyti ją įgyvendinti.
„Mes tęsėme ten, kur jie baigė“, – „Wired“ teigia L. Dyson.
Dar 2008 m. mokslininkai bandė šią koncepciją pritaikyti realybėje ir įkūrė Kiverdi – įmonę, kuri naudoja perdirbtą anglies dioksidą gaminant tokius produktus kaip mikrobų pagrindu pagamintas palmių aliejus ar citrusinių vaisių aliejaus alternatyvos.
Tačiau 2019 m. l. Dyson ir J. Reedas nusprendė, kad reikia žengti dar vieną žingsnį į priekį ir pabandyti gaminti mėsos produktus. Šitaip atsirado „Air Protein“ – Kalifornijoje įsikūręs startuolis, kurio tikslas – gaminti mėsą iš oro.
Bendrovė ima anglies dioksidą – kenksmingas šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir paverčia jas jautienos kepsniu, lašišos filė ar kitokio pobūdžio mėsa.
Skamba puikiai, bet kaip tai vyksta realybėje?
Kaip rašo „Wired“, procesas labai panašus į tai, kaip gaminamas jogurtas, tai yra remiantis gyvais mikroorganizmais.
„Air Protein“ fermentacijos rezervuaruose augina hidrogenotrofinius mikrobus ir maitina juos anglies dioksido, deguonies, mineralų, vandens ir azoto mišiniu. Rezultatas – daug baltymų turintys miltai, kurių aminorūgščių profilis panašus į mėsos baltymų. Tačiau kaip bendrovė visa tai paverčia vištienos krūtinėle ar kitokia mėsa?
„Mes tiesiog naudojame įvairias kulinarines technikas, kad galėtume sukurti skirtingas tekstūras, prie kurių esate pratę, – „Wired“ pasakoja L. Dyson. – Naudojame įvairius slėgio, temperatūros ir virimo metodus.“
Kaip pastebi leidinys, šios technologijos klimato taupymo potencialas yra dvigubas.
Pirma, pats procesas anglies dioksido atžvilgiu yra neigiamas, kadangi jis naudojamas gaminti baltymams.
Antra, šiam procesui naudojama 1,5 mln. kartų mažiau žemės nei jautienai ir 15 tūkst. kartų sumažinamas vandens suvartojimas, palyginti su jautiena. Taip pat, pačios įmonės teigimu, procesas yra žymiai ekonomiškesnis laiko atžvilgiu. Kol jautienos produkcija užima apie du metus, „Air Protein“ mėsą gali pagaminti per keturias dienas.
L. Dyson akcentuoja svarbą, kad procesas būtų ekonomiškai konkurencingas su mėsos pramone, taip pat su kitomis mėsos alternatyvomis, tokiomis kaip soja ir micoproteinai (angl. mycoprotein).
Mokslininkė pabrėžia, kad įmonės technologija nereikalauja didelių žemės plotų, naudoja minimalius išteklius ir remiasi atsinaujinančia energija, kuri nuolat pinga.