Anot A. Buitkutės, tyrimas apie pavojaus internete suvokimą parodė, jog septyni iš dešimties tėvų mano, kad internetas yra nesaugus jų vaikams, tačiau tik maža dalis imasi kokių nors priemonių.
„Didelė dalis tėvų atsakė, kad jie prižiūri tiek vaikų turinį, tiek jų praleidžiamą laiką internete, tačiau kai klausėme, kaip jie tai daro, iš tų prižiūrinčiųjų tik trečdalis yra įdiegę specialias programėles. Tuo tarpu kiti sako, kad tiesiog jaučia, pasako, kad jau gana, ir tikisi, kad to pakanka“, – teigia A. Buitkutė.
Pasak jos, iš patirties galima pasakyti, kad tokio pokalbio dažniausiai tikrai nepakanka.
„Esu bandžiusi kalbėtis ir sakyti, kad jau gana, bet tik įdiegusi programėles pamačiau realią situaciją: kiek iš tikrųjų vaikai praleidžia laiko internete ir konkrečiose programėlėse. Tada tikrai ateina noras nubrėžti tas ribas, nes tų ribų vaikams tikrai reikia. Jie patys dar nesugeba sau pasakyti stop“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, šiais laikais vaikai kartais būna šioje srityje išprusę labiau už tėvus.
„Tačiau tai priklauso nuo amžiaus ir situacijos. Tikrai tėvai turėtų būti tie žmonės, kurie padeda susigaudyti ir turėtų papasakoti apie pavojus internete. Mūsų tyrimas parodė, kad vis dėlto nedaugelis tėvų tai daro, pavyzdžiui, penktadalis apklaustųjų sakė, kad išvis nėra kalbėję jokiomis saugumo temomis su vaikais“, – pabrėžia A. Buitkutė.
R. Karpavičė pastebi, kad technologijų vystymosi greitis dabar yra įspūdingas – tiek įrenginiai, tiek programėlės suteikia mums labai plačias galimybes skaitmeninėje erdvėje atlikti įvairius dalykus.
„Siūlyčiau į kibernetinį saugumą žiūrėti iš kelių eismo perspektyvos. Mes turime automobilį, kuriam yra privaloma techninė apžiūra. Tas pats ir su įrenginiais – privaloma peržiūrėti įvairius nustatymus: privatumo, informacijos dalijimosi; kokios programėlės turi prieigą prie mikrofono ar kameros ir kt.
Kai dalyvaujame kelių eisme, mes žinome, kas yra saugus ir nesaugus elgesys, žinome tam tikras taisykles. Tas pats galioja ir skaitmeninei erdvei – mes turime žinoti, koks mūsų elgesys kokias pasekmes gali sukelti“, – aiškina R. Karpavičė.
Ji sako, kad čia kalbama ne tik apie vaikus, bet pirmiausia – apie tėvus.
„Jeigu tėvai žino taisyklingo ir saugaus skaitmeninio elgesio taisykles, jie, žinoma, galės tai perduoti vaikams ir juos edukuoti, taip atkreipti dėmesį į tuos visus pavojus, rizikas, kurios yra aplinkui. Kartais yra tam tikra saugumo iliuzija, kai mes turime įrenginį ir galvojame, kad jį kažkas sukūrė, vadinasi jis jau yra saugus, tačiau mes patys esame atsakingi už tą saugų elgesį“, – teigia ji.
A. Buitkutė priduria, kad šiais laikais grėsmių yra tiek daug, jog vieno įrankio neužtenka. Anot jos, įrenginiui reikėtų naudoti ir antivirusinę programą, ir slaptažodžių tvarkyklę.
„Kai kalbame apie vaikus, tai gali būti tėvų kontrolės programėlė, kuri padeda riboti tiek laiką, tiek turinio prieigą. Taip pat gali būti ir operatorių sukurta, tinklo lygiu veikianti apsauga, kuri atpažįsta nesaugias nuorodas ir įspėja prieš jas paspaudžiant ar iš anksto blokuoja prieigą prie netinkamo turinio svetainių. Tai yra labai aktualu, ir mūsų tyrime tėvai atsakė, kad labiausiai jaudinasi dėl netinkamo turinio, nes ir per trumpą laiką galima jį pasiekti“, – dėsto pašnekovė.
Kaip anksčiau rašė LOGIN, tiek „iPhone“, tiek „Android“ telefonuose yra įdiegti tėvų kontrolės nustatymai, leidžiantys stebėti, ką vaikai veikia su savo įrenginiais.
Prie „Google“ tėvų kontrolės galima prisijungti per programėlę „Family Link“, kurią galite įdiegti į savo „Android“ įrenginį, tačiau ji veikia ir „iPhone“ telefonuose. Prisijungę prie „Family Link“, galite sukurti savo vaiko paskyrą, tada vaikui bus suteiktas jo paties „Gmail“ adresas, kurį reikės naudoti prisijungiant prie telefono.
„Family Link“ galima nustatyti kitų programėlių naudojimo apribojimus, visiškai užblokuoti tam tikras programėles arba nustatyti dienos laiko limitą, apriboti turinį, kurį vaikai gali žiūrėti „YouTube“, įvesti „SafeSearch“, kad jie negalėtų lengvai pasiekti žalingo turinio, ir nustatyti komendanto valandą. Taip pat galima nustatyti buvimo vietos stebėjimą.
Pasak A. Buitkutės, visų socialinių tinklų amžiaus limitas – trylika metų. Tai gali tapti pakankamu argumentu, kalbantis su paaugliu, nuo kada jam verta pradėti naudotis socialiniais tinklais.
„Žinoma, visko neuždrausi ir dažnai tėvams tenka imtis kompromisų, bet tokio amžiaus vaikas jau yra šiek tiek sąmoningesnis. Tačiau vis tiek reikia kalbėtis. Pavyzdžiui, galima pasakyti vaikui, kad negalima priimti į draugus tokių žmonių, kurie patys šalia fiziškai būdami nepatvirtina, kad tai yra jų profilis. Gana paprasta, bet vaikui suprantama apsauga“, – pataria A. Buitkutė.
R. Karpavičė pabrėžia, kad dabar pagrindinis dalykas, kuris padeda sukčiams prieiti prie žmonių, yra socialinė inžinerija.
„Tai yra manipuliacijos, pasitelkiant įvairius psichologinius triukus, su tikslu pasiekti žmogų per jo poreikius: bendravimo, meilės, pinigų ir kt. Vaikai yra pažeidžiama grupė, nes jie nori bendravimo, supratimo, savęs atradimo. Vaikams yra smagu, kai internete kažkas juos supranta.
Tačiau iš tikrųjų yra labai sudėtinga tiek vaikams, tiek suaugusiems atpažinti tas visas grėsmes. Kai į draugus „beldžiasi“ profilis su labai simpatiška nuotrauka, kuris labai nori bendrauti, reikėtų kelti klausimą: kodėl jis nori su manimi bendrauti?“, – teigia kibernetinio saugumo ekspertė.
Ji ragina pažinti savo vaikus per jo internetinę veiklą: kuo jis domisi, kokie žaidimai, kokios bendravimo platformos, kokie klausimai vaikui kyla?
„Kitą kartą, kai vaikas jums norės parodyti labai įdomų „TikTok“ vaizdo įrašą, nesakykite, kad jums yra neįdomu, ka jis ten žiūri, geriau pasižiūrėkite, nes taip geriau pažinsite savo vaiką. Klausykitės, vaikai nori pasakoti, nori dalintis, ką jie ten randa. Neskubėkite teisti ir moralizuoti, priimkite tai kaip informacijos susirinkimą ir po to kalbėkitės apie tai, kas yra saugu ir tikra, o kas ne“, – papildo A. Buitkutė.