Atsirado Japonijoje
Emociukų ištakos siekia ankstyvąsias interneto dienas. Jų pirmtaku galima laikyti šypsenėlę iš kelių rašytinėje kalboje naudojamų simbolių. Pirmą kartą dokumentuose užfiksuotas šypsenėlės „:-)“ panaudojimas datuojamas 1982 m. ir priskiriamas kompiuterių mokslininkui Scottui Fahlmanui. Tačiau tokie emociukai, prie kurių esame įpratę dabar, pradėjo formuotis tik XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Pirmasis emociukų rinkinį mobiliojo interneto platformai 1999 m. sukūrė japonų menininkas Shigetakas Kurita. Originalų nedidelių paveikslėlių rinkinį S. Kurita sukūrė įkvėptas japoniškų manga animacijų ir kandži rašmenų simbolių, kuriuose užfiksuotos įvairios emocijos ir objektai. Tokie pirmieji emociukai nutiesė kelią šiandien naudojamai vaizdinei kalbai.
Plačiąja prasme emociukai pradėti naudoti ir tobulinti 2000-ųjų pradžioje, kai paplito mobilieji telefonai ir žinučių siuntimo programėlės. Organizacija „Unicode Consortium“, atsakinga už skirtingų platformų simbolių standartizavimą, pripažino, kad reikia standartizuoto emociukų rinkinio, jog būtų užtikrintas nuoseklumas įvairiuose įrenginiuose ir operacinėse sistemose.
„Prieš daugiau nei dešimtmetį, 2010 m. „Unicode 6.0“ pristatė pirmąjį oficialų „emoji“ rinkinį, į kurį įtraukti tokie gerai pažįstami simboliai kaip besišypsantis veidelis (😊) ir konfeti (🎉). Tai buvo reikšmingas žingsnis globalizacijos link, nes emociukų naudojimas leido žmonėms iš skirtingų pasaulio kraštų bendrauti naudojant bendrą vaizdinę kalbą. Vėlesni „Unicode“ atnaujinimai toliau plėtė emociukų biblioteką, įvesdami įvairius odos atspalvius, vėliavėles ir platesnį išraiškų spektrą“, – sako ekspertas.
Skatina kultūrinę įvairovę
Anot A. Lukošiaus, vienas ryškiausių emociukų evoliucijos pasiekimų – kultūrinio atstovavimo ir įtraukties skatinimas. Iš pradžių emociukai buvo kritikuojami dėl įvairovės trūkumo – tiek odos atspalvių, tiek kultūrinių simbolių galimybės buvo ribotos. Reaguodama į tai, 2015 m. „Unicode“ pristatė odos atspalvio modifikatorius, leidžiančius naudotojams pritaikyti tam tikrų emociukų veido spalvą.
„Įdiegus lyčiai neutralius emociukus ir įvairias kultūrines bei religines praktikas atspindinčius simbolius, šių vizualių jaustukų kalbos įtrauktis dar labiau išaugo. Įsipareigojimas užtikrinti reprezentatyvumą atspindi emociukų, kaip pasaulinės bendravimo priemonės, svarbą, švenčiant žmonių įvairovę“, – pastebi A. Lukošius.
Tobulėjant emociukams, jų taikymo sritis išsiplėtė ir apima ne tik veido išraiškas, bet ir įvairius objektus, gyvūnus ir veiklas. Dabar naudotojai gali spalvingais simboliais perteikti sudėtingas idėjas, apibūdinti profesijas ir net kurti ištisus pasakojimus naudodami vien tik emociukus.
„Žvelgiant į ateitį, emociukų evoliucija nerodo jokių lėtėjimo ženklų. Su kiekvienu „Unicode“ atnaujinimu galime tikėtis naujų papildymų, atspindinčių nuolat besikeičiančią bendravimo aplinką ir kultūrinius pokyčius. Tikėtina, kad emociukai ir toliau atliks svarbų vaidmenį skaitmeninėje komunikacijoje, mažins kalbinius skirtumus ir skatins ryšio jausmą“, – sako ekspertas.