Nuo smūgių į pilvo riebalus iki chameleono automobilio – keisčiausios technologinės naujovės, arba kam reikia to, ko nereikia

Kiekvienoje naujų technologijų parodoje galime išvysti dalelę to pasaulio, kuriame gyvensime ateity. Tačiau tarp daugybės naudingų sprendimų būtinai pamatome ir naujovių, kurios juokina ar trikdo. Apie tokias ir pakalbėkime. Tik kiek kitu kampu. Prisiminkime, kiek dalykų, iš kurių anksčiau juokėsi, dabar – kasdienybė. O kiek anksčiau reklamuotų produktų dabar tinka nebent į kvailysčių muziejų. Tenka pripažinti – tiek prieš juokiantis, tiek prieš žavintis, verta šį tą žinoti. Tad pradėkime nuo istorijos.

Daktaro Kelloggo stebuklai

Kažkada legendinį sveikatinimo guru, sanatorijų pradininką ir didžiausią mėsos bei savęs tenkinimo priešą, daktarą Johną Harvey‘jų Kelloggą (1852-1943), dabar mums primena nebent kukurūzų dribsnių pakelis. O juk jis sukūrė toli gražu ne tik sausus pusryčius. Dalis tų išradimų atrodo beprotiški, bet populiarumo piko metu Kelloggo „Battle Creek“ sanatorijoje lankėsi visa JAV šviesuomenė, nuo Thomo Edisono iki Amelios Earhart, naudojosi jais ir juoktis nė nemanė.

Lyg iš begarsio filmo komedijų atėjusi elektra varoma perkusijos mašina, kuri greitais smūgiais į pilvą turėjo padėti atsikratyti riebalų. Kankinimo įnagį primenanti vibruojanti kėdė, kuri valgio metu taip kratė pacientą, kad šiam turėjo susukti vidurius. O vibruojantis mankštos diržas kai kur sutinkamas iki šiol.

Dar sanatorijoje buvo elektrinė sėdmenų minkymo mašina, elektros šviesos vonios ir, aišku, automatinė klizma, ne tik pumpavusi neįtikėtinus vandens kiekius, bet ir šaudžiusi jogurto užtaisus tiesiai... na supratote kur.

Juokinga ir kvaila? Ne visai.

Prisiminkime, kad XIX a. pabaigoje Niujorke buvo uždrausta prekiauti šviežiomis daržovėms, nes jas laikė nuodingomis, medikai visas ligas gydė pacientams nuleisdami kraujo, o pagrindiniai vaistai nuo visų ligų buvo gyvsidabrio piliulės bei „Laudanumas“ – opijaus ir alkoholio kokteilis.

Palyginus su tuo, jogurto klizmos atrodo itin modernu, ir naudinga. O ir tarp J. H. Kelloggo inovacijų yra nemažai išlikusių aktualių: raumenis elektros srove stimuliuojantį aparatą ir dabar rasime fizioterapijos kabinete, kaip tebegyvuoja ir vegetariška, geležimi ir proteinu papildyta daržovių „mėsa“ „Protose“.

Kai ne laiku sprendi problemą, kurios nėra

Paprastai visos naujovės, į kurias kreipėme dėmesį prieš šimtmetį ir kreipsime tolimoje ateity, pasižymi dviem svarbiausiomis savybėmis: jas kuriant pasitelkiama nauja technologija ir jos sprendžia kokią nors aktualią problemą. Tos, kurios tikrai aktualią problemą padeda išspręsti – tampa kasdienybe, o tos, kurios arba netikrą problemą sprendė, arba netikrą sprendimą siūlė – kuriozais.

Prisipažinkite – kam iš jūsų problema, kad kino teatre išjungiama šviesa? O 1910 m. atrodė problema – sklido kalbos, kad žmonės bijojo būti tamsoje tarp nepažįstamų, kino teatrų savininkai skundėsi, kad sunku aptarnauti klientus tamsoje, žmonėms akys įskausta, moterys ir vaikai nesaugūs...

Buvo sukurta tokia propagandos kampanija, kad niekas nebeabejojo – kitas pakeisiantis pasaulį proveržis bus „dienos šviesos kinas“! Aišku, netrukus jis atsirado. Šou verslo ryklio Samuelio Rothafelio ir kitų propaguojama nauja technologija sulaukė net politikų palaikymo – Kalifornijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį kino salėse turėjo būti tiek šviesu, kad lankytojai matytų vienas kitą.

Technologijos stūmėjai užmiršo tik vieną smulkmeną – naujovė turi veikti. O įgeidžiu bei fokusais, bet ne mokslu grįstas „dienos šviesos kinas“ neveikė. Stebuklų nesukūrė, tamsesni ekranai ir galingesni projektoriai ryškumo nepadidino, tad viskas baigėsi tuo, kad moterys ir vaikai tiesiog nustojo bijoti tamsių kino salių. Nes, tiesą sakant, kol nebuvo pradėtas kelti triukšmas, nelabai kas ir bijojo. Gražus netikros problemos netikro sprendimo pavyzdys, ar ne?

Aišku, kartais atrodo, kad naujovė nesprendžia jokios realios problemos, nes ji pasirodė ne laiku.

Kaip, pavyzdžiui, „Google Glass“. Na, nenorėjo žmonės vaikščioti gatvėmis atrodydami kaip robotai su kamera ant galvos tik tam, kad prieš akis nuolat matytų ekraną. Štai dabar, kai randama vis daugiau papildytos realybės taikymo versle ir mokymuose būdų, šie akiniai atrodo patrauklesni.

Arba 1998 m. numarintas asmeninis „Apple“ skaitmeninis asistentas „The Newton MessagePad“. Tuomet žmonėms tiesiog nereikėjo nešiojamo priedėlio su rašikliu asmeniniam kompiuteriui. Tačiau patobulėjo technologijos, atsirado nauji poreikiai, galimybės ir jis grįžo. Dabar populiarus kaip niekada, tik vadinasi „iPad“.

Aišku, yra dalykų, kurie ir veikia, ir tenkina tam tikrą poreikį, tačiau vis tiek atrodo nereikalingi, nors tu ką. Pavyzdžiui, „AromaPlayer“, kuris ekrane matomiems vaizdams suteikia kvapus. Tai naujausias, bet tikrai ne pirmas toks kvapus maišantis ir reikiamu momentu į žiūrovą pūsteliantis įrenginys. Deja, kiek jį betobulinsi, sunku įsivaizduoti, jog namie norėtųsi užuosti, pvz., reportažą apie lauko išvietes. Ir žinoti, kad pašnekovas virtualioje realybėje neseniai valgė česnakų, taip pat nesinori, ačiū.

Tiesa, kokių kvepalų, gardaus maisto reklamai viešoje vietoje, ar „Metavisatos“ restorano pakvepinimui – visai tiktų. Tiesa, virtualios realybės kvapais jau užsiima kiti – šiais metais pristatytas naujas „OBR Technology“ po nosimi dėvimas kvapų įrenginys „ION3“... Irgi gan juokingas, bei už prastą kvapų kokybę kritikuojamas.

Plaukų lazeriai

Prieš kelis metus parodoje pasidomėjus ar šalmas, kuris rausvais LED lazeriais šviesdamas į galvą turi padėti atauginti plaukus, tikrai veikia, kiek sutrikusi reklamuotoja man atsakė sąžiningai: „Na, jums jau matyt nebepadės...“

Ar tai reiškia, kad visi tokie įrenginiai, nuo 2011 m. pristatytų „iGrow“ ausinių su plaukus atauginančiais lazeriais, iki šių metų CES parodoje įvertinto plaukų gelbėtojo „Dr.Finger Volume Booster“ – bevertės keistenybės? Jokiu būdu. Tyrimai rodo, kad mažo galingumo raudono spektro lazerio šviesa išties skatina plaukų augimą. Tik ne visiems iš to yra naudos. Tad juokina ne lazerinės kepurės, ausinės ar šukos, o pažadas: pirk, ir atgausi ševeliūrą.

O dabartinis „Dr.Finger Volume Booster ver.2.0“ jau atrodo rimtas diagnostinis bei gydomasis galvos odos ir plaukų priežiūros prietaisas. Kas pasikeitė? Tiesiog prieš puldamas „gydyti“, šis įrenginys nustato, ką ir kaip gydyti reikia. Dirbtinis intelektas nustato diagnozę, programėlė pasiūlo tinkamiausią individualų sprendimą ir tik tada prietaisas atlieka LED terapiją, elektroporaciją ar masažą – tai, kas tinka būtent jums.

Tad kol kažkas juokėsi, technologija vystėsi ir galiausiai atsiranda tai, kas išties padeda suprasti ir spręsti problemą. Tiesa, šito pačiam išbandyti neteko, tad ar pasiunčia į perukų parduotuvę, kai padėti negali – nežinau.

Nemiga kovojant su nemiga

Kita amžina problema – nemiga – išvis neturi universalaus technologinio sprendimo, todėl tų sprendimų vis atsiranda labai daug. Matėme įrenginius, kurie migdo švelnia šviesa, ramiais garsais, pulsuojančiu kvėpavimo ritmu tiksėjimu ar, kaip mano dar 2016 m. apžvelgtas miego stimuliavimo įrenginys „Cheero Sleepion“, visais būdais vienu metu. Tiesa, nei jo skleidžiami aromatai, nei švelnios šviesos, nei dusli muzika, kuri, anot kūrėjų, skamba taip, kaip girdi kūdikis mamos pilve (nes tai ramina), manęs neužmigdė ir neįtikino, kad stebuklingai užmigdys.

O vienas įdomiausių migdymo įrenginių šių metų CES parodoje, „Frenz Brainband“, migdo... įkalbinėdamas. Na, taip – užsidedi lankelį ant galvos, jis analizuoja pulsą ir smegenų bangas, perduoda duomenis į programėlę telefone, o ten juos analizuojantis dirbtinis intelektas parenka tinkamiausius terapinius garsus, padėsiančius užmigti. Na, o užmigus garsai nutyla, bet įrenginys toliau renka duomenis, taip analizuodamas miego kokybę. Dabar tai daro ir išmanieji laikrodžiai.

Smagiausia – galima beveik garantuoti, jog absoliučiai visi tokie įrenginiai veikia. Tik surasti tą tinkamiausią būtent sau gali būti sunkoka.

Dar vienas, nesusijęs su miegu pastebėjimas – šiais metais dirbtinis intelektas ant bangos. O tai reiškia, kad ateity mus juokins ne viena naujovė, išnaudojusi dirbtinį intelektą ne tiek naudingai, kiek madingai.

Ko išmokė radijo kepurė ir skaitymo mašina

Grįžkime dar į praeitį. 1949 m. viena Bruklino (Niujorkas, JAV) naujovių parduotuvė aktyviai reklamavo „Žmogaus iš Marso radijo kepurę“. Šalmą su styrančiomis antenomis ir į ragus panašiomis lempomis primenantis gaminys išties atrodė labai nežemiškai. Deja, ir labai kvailai. Žodžiu, proveržis neįvyko. Eilinį kartą, beje. Nes tai buvo toli gražu ne pirmas bandymas sukurti kepurę-radiją. JAV kongreso bibliotekoje saugoma 1921-24 m. daryta vyro nuotrauka su labai panašiai kepurėje įmontuotu radijo imtuvu.

Kuo tos kepurės neįtiko, galime tik spėlioti. Gal per garsiai sproginėjo jų lempos patekus po lietumi, gal akumuliatorius petį svėrė ar kaklą laužė. Visais atvejais, problemos išsisprendė, kai lempas radijo imtuvuose pakeitė tranzistoriai, praktiškai visus radijo imtuvus pavertę nešiojamais. Tik į kepures vis tiek jų nebekišo – matyt šalmai galutinai išėjo iš mados. Tad ligi šiol taip ir liko: ant galvos nebent ausinės.

Kepurė-radijas – puikus pavyzdys, koks išeina anekdotas, kai skubi pristatyti aktualų daiktą anksčiau, nei atsiranda jam būtina technologija. O kasetiniai bei CD ausinukai, „iPod“ bei kiti „mp3“ grotuvai, galiausiai, ausyje telpančios „Bluetooth“ ausinės – kokiais rimtais dalykais gali tas anekdotas virsti technologijai vystantis.

Panašiai paskubėjo ir garbus išradėjas, kontradmirolas Bradleyjus Fiske, 1922 m. „išradęs“ skaitymo mašiną, kuri turėjo išvaduoti pasaulį nuo spaudos. Įrodymų, kokia ji bus naudinga, pakako – mažiau sąnaudų leidybai, skurdūs žmonės gaus prieigą prie knygų, galima paprastai bus siųsti paštu ištisus tomus, nereikės akinių skaitymui ir pusės namo atiduoti knygoms. Dabar, matyt, ir tvarumą bei gamtos saugojimą pridėję reklamoje būtų ¬– juk kiek popieriaus sutaupys! Tad kodėl šio stebuklo taip ir neišvydome?

B. Fiske pasiūlė spausdinti knygas miniatiūriniu šriftu ant mažyčių popieriaus lapelių ir skaityti įtvirtinus specialiame rankoje laikomame įtaise su didinamuoju stiklu. Deja, nors pirmieji įrenginį išbandę žurnalistai liejo ditirambus ir mėgino vaidinti, kad akių tai visai nevargina, žmonės taip ir nepanoro valandų valandas kankintis žiūrėdami į raidytes pro lęšiuką. Žodžiu – fiasko.

O praėjus keliems dešimtmečiams B. Fiske įrenginio funkcijas perėmė mikrofilmai. Taupant vietą bibliotekose daugybė leidinių buvo perkelta į foto juosteles, kurias skaitytojai galėjo peržiūrėti specialiuose įrenginiuose. Na, o dabar visi naudojamės rankose laikomais skaitymo įrenginiais ir nesiskundžiame. Užtat ir popieriaus beveik nebenaudojame, ir be jokio pašto ištisus tumus bet kam nusiųsti galime.

Spalvingi spalvotos ateities pažadai

Na, o dabar grįžkime į ateitį ir prie rimtų gamintojų, kurie kuria rimtas technologijas. Kurias „radijo kepures“ ateityje dėvėsime?

Pavyzdžiui, BMW – jau prieš metus CES parodoje pristačiusi pirmąjį pasaulyje kėbulo spalvą iš juodos į baltą keisti galinti automobilį „iX Flow“, šiais metais jį dar patobulino.

Koncepcinio elektromobilio „i Vision Dee“ korpusas laisvai persidažo 32 spalvomis.

O naujas LG šaldytuvas „MoodUp“ ne tik gali keisti savo durelių spalvą – telefono programėlėje galima parinkti vieną iš 190 tūkst. atspalvių – bet ir dureles paversti permatomomis ir netgi turi įmontuotą „Bluetooth“ garsiakalbių sistemą! Taip, durelės gali mirksėti ir keisti spalvas muzikos ritmu. Be to, durelės spalva įspės, jog per ilgai laikote šaldytuvą atidarytą, o priėjus naktį – įsižiebs sukurdamos ramų apšvietimą.

Kaip vertinti šias keistokas naujoves? Galima rimtai – technologijos įsilieja į supantį pasaulį ir pradeda prie jo taikytis, o ne atvirkščiai. Pagaliau turėsime galimybę savo valia keisti ne virtualaus, o realiai mus supančio pasaulio spalvas. Kam tai gali nepatikti? Jau įsivaizduoju, kaip ateities sienų dažai vienu piršto prisilietimu keis spalvą, ar net virs judantį vaizdą rodančiu ekranu. Net tatuiruotės išmoks slėptis, kisti ir, galiausiai, judėti.

Galima su pašaipa – padengė automobilį elektroninio rašalo ekranais, o šaldytuvo dureles pakeitė LED panelėmis ir tiek. Kaina didžiulė, realiame kelyje mažiausias smūgis gali visas tas automobilio spalvas sunaikinti. Ir kam reikia, kad elektrą dar ir šaldytuvo durelės naudotų?

O galima džiaugtis. Juk daugybė dabar įprastų ir net būtinų dalykų tik sukurti taip pat daugelį juokino, gąsdino ar glumino. Tad juokdamiesi iš keistenybių ir keistuolių neužmirškime, kad kitame kontekste, kitu laiku, pasikeitus aplinkybėmis, niekam nereikalingi daiktai gali virsti svarbiausiais gyvenime.