– Emma, papasakok apie save. Kaip tau sekėsi mokykloje? Ką studijavai? Koks buvo tavo pirmasis darbas?
– Užaugau Albukerkėje, Naujosios Meksikos valstijoje. Mokykloje man sekėsi labai gerai, ją baigusi įstojau į Naujosios Meksikos universitetą, studijavau strateginę komunikaciją ir rinkodarą. Mano pirmasis darbas buvo „Marriott“ viešbutyje – dirbau padavėja, o paskui išbandžiau ir kambarių tvarkytojos, barmenės pozicijas.
Būdama 14-os metų nusprendžiau, kad vieno darbo man nepakanka, todėl įsidarbinau riedlentininkų batų parduotuvėje „Journey's“. Taigi dienos metu prekybos centre pardavinėdavau batus, o vakare aptarnaudavau viešbučio lankytojus.
„Journey's“ dirbau tik vasarą, o „Marriott“ išbuvau šešerius metus. Iš tikrųjų tai buvo labai gera patirtis. Kadangi tai buvo mano pirmas darbas, o aš buvau žymiai jaunesnė už kitus darbuotojus, išmokau daug ir greitai dirbti.
Kol studijavau universitete, dirbau kavinėje „Starbucks“, po to nusprendžiau persikelti į Pietų Korėją ir dirbti anglų kalbos mokytoja. Tuo metu man buvo 21-eri. Persikraustyti buvo paprasta, nes mano mama yra korėjietė, todėl neturėjau jokių sunkumų gauti vizą.
Ten sutikau savo vyrą. Taip jau sutapo, kad jis taip pat kilęs iš JAV, netoli tos vietos, kur užaugau. Pusantrų metų su kuprinėmis keliavome po Pietryčių Aziją, o kai pritrūko pinigų, išvykome į Australiją. Ten dirbau nakvynės namuose, o vėliau – vėl „Starbucks“.
Vėliau išskridome į Naująją Zelandiją, įsidarbinau parašiutininkų organizacijoje, montavau vaizdo įrašus. Norėdama kurti daugiau vaizdo įrašų, pradėjau dirbti su scenarijais ir kodais. Tai paskatino mane pradėti lankyti įvairius nemokamus internetinius kodavimo kursus.
Kita stotelė buvo Meksika. Įsidarbinau jogos instruktore ir toliau tobulinau programavimo įgūdžius.
– Gyvenai daugybėje šalių ir dirbai daug skirtingų darbų. Kodėl nusprendei nesėdėti vienoje vietoje?
– Norėčiau turėti atsakymą į šį klausimą, bet tikrai negaliu paaiškinti, kodėl ilgai neužsibūnu vienoje vietoje. Tiesą sakant, Lietuva yra pirmoji vieta, kurioje su vyru apsistojome ilgiau nei 6 mėnesiams per daugiau nei 5 metus.
Man visada patiko keliauti. Nežinomybė, nauja vieta, nauji žmonės, naujas maistas, nauja kultūra – visa tai mane visada džiugino ir didino norą sužinoti daugiau. Abu mano tėvai emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir taip pat mėgsta keliauti, todėl 100 proc. perėmiau šią kelionių „bacilą“ iš jų.
Anksčiau maniau, kad ieškau savo „amžinų namų“, todėl nuolat kraustausi iš vienos vietos į kitą. Tačiau supratau, kad niekada jų nerasiu, nes kiekvienoje vietoje, kurioje gyvenu, jaučiuosi kaip namie.
Pasaulyje yra tiek daug vietų, kurias reikia pamatyti, tiek daug patiekalų, kurių norisi paragauti, tiek daug paplūdimių, kuriuose smagu maudytis, žmonių, su kuriais įdomu susipažinti ir istorijų, kuriomis gera dalintis. Negaliu įsivaizduoti, kaip viso to atsisakyčiau, norėdama likti vienoje vietoje visam laikui.
– Kaip sužinojai apie Lietuvą? Ir kodėl nusprendei čia atvykti?
– Atvykau čia, nes norėjau sugrįžti mokytis į universitetą. Neseniai Vilniaus universitete baigiau Informacijos sistemų ir kibernetinės saugos studijas.
Pirmą kartą apie Lietuvą išgirdau dirbdama nakvynės namuose. Radau knygą „101 priežastis aplankyti Baltijos šalis“. Nors iš pradžių man į akis krito Estija, patyrinėjus vietovę labiausiai susidomėjau Lietuva.
– Kaip atsidūrei „Hostinger“? Kaip tau sekasi, su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
– Puikiai! Nors manau, kad šis klausimas labiau skirtas mano vadovui (juokiasi). Iki šiol juokauju, kad viskas yra per daug gerai, kad būtų tiesa, tačiau praėjo daugiau nei treji metai, o vis dar taip pat džiaugiuosi.
Į „Hostinger“ kreipiausi dėl klientų aptarnavimo agentės pozicijos. Po kelių pokalbių ir testų dienos sekė galutinis pokalbis su personalo skyriumi. Manęs pasiteiravo, kodėl nesikreipiau dėl redaktorės pozicijos. Buvau sąžininga ir atsakiau, kad neturiu patirties šioje srityje. Susitikime dalyvavo ir kitas redaktorius, kuris man pateikė bandomąją užduotį tai pozicijai. Galiausiai man buvo pasiūlyta ne klientų aptarnavimo agentės, o redaktorės pozicija.
Pradėjau dirbti kaip redaktorė, vėliau perėjau į rašytojų mokymų vadovės poziciją, tada tapau komandos vadove. Galiausiai tapau turinio kūrimo vadove ir dabar esu „Hostinger“ turinio vadovė.
Iš pradžių didžioji dalis mūsų rašytojų dirbo tolimoje Indonezijoje – ten turime dukterinę įmonę „Niagahoster“, o redaktoriai dažniausiai dirbo Lietuvoje. Kai pradėjau dirbti, buvau viena iš 4 ar 5 redaktorių ir vadovavau nedidelei rašytojų komandai. Šiandien turime 8 redaktorius ir daugiau nei 20 rašytojų. Mano komandoje šiuo metu dirba apie 50 žmonių.
Kai tik prisijungiau, mane pribloškė kultūriniai skirtumai tarp Lietuvos ir Indonezijos komandų. Lietuviai buvo malonūs, bet gana tiesmuki. Prireikė šiek tiek laiko, kad suprasčiau, jog tai buvo labiau „sakyk, kaip yra“ tipo požiūris. Kita vertus, indoneziečiai buvo subtilesni. Taigi pirmaisiais metais teko stiprinti komandą ir mažinti kultūrinį atotrūkį. O dabar tai viskas nuostabu!
– Koks tavo įspūdis apie Lietuvą ir lietuvius?
– Prisimenu, kaip persikėlusi čia gyventi, šeimai pasakojau, kad lietuviai atrodo labai pikti. Mano gimtinėje esame įpratę nuolat su visais sveikintis. Čia tai nėra taip įprasta, todėl žmonės dažnai prieidavo prie manęs ir klausdavo: „Ar aš tave pažįstu?“. Kita vertus, artimiau pabendravus pasirodo, kad žmonės yra labai draugiški.
Lietuva buvo pirmoji Europos šalis, kurioje lankiausi, todėl nebuvau tikra, ko tikėtis. Taip pat nelabai daug žinojau apie Lietuvą, išskyrus tai, ką buvau perskaičiusi prieš atsikraustydama čia. Vilnius buvo pirmoji vieta, kurioje apsistojome. Man labai patiko senamiestis ir netoliese esantis universitetas. Taip pat apsilankėme ir Kaune, kuris man paliko gerą įspūdį.
Toliau sekė maistas. Esu įpratusi valgyti daug ryžių ir aštrių produktų, kurie nėra lietuviškos virtuvės dalis. Galiu lengvai suvalgyti dešimt kilogramų ryžių, bet duokite man dvi bulves ir viskas! Bet taip buvo anksčiau, dabar jau esu prie to pripratusi. Svarbiausia – pabandyti, net jei tai jums visiškai nepažįstama. Aš pamėgau tokius patiekalus kaip cepelinai ir ta šalta burokėlių sriuba, kurios pavadinimo iki šiol negaliu ištarti.
Taip pat turiu labai artimų draugų lietuvių, kurie mane vežasi grybauti, stovyklauti, plaukioti baidarėmis, į pilis, pirtis, pajūrį. Kai kurie bendradarbiai juokauja, kad dabar esu didesnė lietuvė nei jie, nes stengiuosi viską išbandyti, kol galiu.
– Kokie tavo ateities planai?
– Kuriam laikui išvažiuosiu iš Lietuvos, nes man tris metus buvo labai šalta (juokiasi). Aš esu saulės ieškotoja, man reikia daug saulės, ne tik kelių vasaros mėnesių. Tačiau labai toli išvykti neplanuoju, tiesiog abu su vyru esame kilę iš dykumos, mums reikia pasikrauti baterijas.
Manau, kad porai mėnesių išvyksime į Pietus ir keliausime pirmyn atgal tarp Lietuvos ir kokios nors atsitiktinės Europos Sąjungos valstybės. Nesu linkusi per daug planuoti į priekį, nes visko gali nutikti. Mums patinka planuoti čia ir dabar, bet esame visada pasiruošę pakelti sparnus.