Simonas Kuprys, IT įmonės „Devbridge“ inžinerijos skyriaus vadovas, nusprendęs išbandyti sklandymą, visų pirma, tikėjosi tiesiog „išvalyti galvą“, bet gavo kur kas daugiau.
„Tiek darbe, tiek sklandyme ateina momentas, kai reikia priimti sprendimą turint tik tiek duomenų, kiek turi tuo metu. Atkeliauji iki situacijos, kur neturi visų duomenų, bet matai „šešėlį“ ir keliauji link jo. Tai gali būti pasitikėjimas kažkuriuo kolega, idėja ar lūkestis, kurį kažkuriuo metu išreiškė klientas, žinojimas, kad pajudėjus pasirinktu keliu visa kita išsirikiuos iš paskos“, – dalijasi S. Kuprys.
Paskirdavo visus savaitgalius
Kaip ir užsiimant bet kuria veikla, viskas prasideda nuo pirmo karto, kuris „užkabina“.
„Šis hobis sužavėjo tuo, kad tai nėra kasdienis užsiėmimas, jam reikia mokytis, įgyti sertifikatus, laikyti egzaminus. Tai yra techninis sportas, kuriame labai svarbi sinergija tarp įgytų žinių ir tavo paties mąstymo, planavimo, psichologinio pasiruošimo. Na, o įsitraukus į bendruomenę, sužavi joje besisukantys žmonės bei pamatai savo kraštą kitu kampu. Tik nuo paties priklauso kur skrisi: Latvija, Lenkija, Slovakija, Italija ar Vengrija. Pilotavimas, o ypač sklandymas turi ir romantišką pusę – atitraukus akis nuo prietaisų ekranų pamatai be galo daug gamtos grožio“, – dalijasi pašnekovas.
Jo nuomone, įsitraukus į šią veiklą, tai jau tampa daugiau nei hobiu. Sklandymui jis anksčiau skyrė visus savaitgalius (ne tik geru oru) bei atostogas.
Žinoma, tai atnešė ir rezultatų – laimėti keli dienos medaliai bei du metus iš eilės užimta klubinės klasės (viena iš sklandytuvų kategorijų) 9 įskaitinė vieta.
„Patyrimai tokiame sporte išlieka ilgam ir tai nutraukus – noras tai tęsti niekada nedingsta. Kalbant apie išlaidas – pramoginis skraidymas nėra toks brangus, kaip kuriami mitai – iš pradžių kainuoja licencija ir egzaminai. Vėliau galima sutilpti į 500 – 800 Eur per metus, kai klubas suteikia techniką. Kainos pakyla, kai imi dalyvauti varžybose –kelionės į jas Lietuvoje arba užsienyje, įsigijimas ir priežiūra nuosavo sklandytuvo. Dar vienas itin svarbus aspektas – laikas. Skraidymui reikia skirti visą dieną, idealu savaitgalį ir idealu, kad būtų geras oras. Taip, kad į tai įsisukus, tam galima nesunkiai „išleisti“ visus gero oro savaitgalius ir atostogų dienas“, – neslepia jis.
Nutinka įvairių nuotykių
Kaip dalijasi S. Kuprys, skraidant pasitaiko visokių nuotykių, daugiausia jų nutinka aikštelėse.
„Pagrindinis tikslas, apskridus maršrutą, yra sugrįžti namo, bet būta nevilties momentų, kai iki namų pritrūksta 3 kilometrų. Pavyzdžiui, tau jau beveik besileidžiant į pievą, į lauką išvažiuoja traktorius ir sujudina šilto oro burbulą. Vienas įsimintiniausių skrydžių buvo, kai skrendant link namų reikėjo perkirsti skersai kelio atsistojusią audrą, ją kirtau gerame aukštyje, prietaisai rodė, kad pasieksiu namus, per radijo ryšį girdėjau, kad daugelis jau tupi ant žemės, bet sukilo viltys, kad aš tai „pavarysiu“. Už keliolikos kilometrų teko nusivilti, deja, namų nepriskridau ir aš. Taip pat dažnai sujaudina paprasti kaimo vietovėse sutikti žmonės – kartą močiutė pridėjo maišą kriaušių, bulvių ir dar davė šulinio vandens sužinojusi, kad mes iš Kauno. Anot jos, mieste labai sunkus gyvenimas ir trūksta maisto. O kur dar akimirkos, kai sutiktus vaikus įsodini į sklandytuvą, atsakai į dešimtis klausimų, ir matai tas spindinčias akis – tai didžiausias atlygis. Žinoma, neįkainojamos akimirkos, kai skrendi per debesį ir, rodos, gali ranka jį paliesti ar matai, kaip iš šalia esančio debesies krenta snaigės“, – pasakoja sklandytojas.
Jis teigia, jog toks hobis suteikia daugiau pasitikėjimo savo galimybėmis. Tačiau užsiimant šiuo sportu nestinga ir streso.
„Tai gali būti tiek sportinio azarto sukeltas adrenalinas, kai nesiseka; ar nežinomybė leidžiantis į pievas, kai nusileidus reikės organizuotis transportą namo, kas nulemia, jog namo teks negrįžti dar ilgai. Iš kitos perspektyvos – šiame sporte lieki tik su savimi: su savo mintimis, baimėmis, džiaugsmais ir, jeigu nori, stresu. Kuo aplinka tau įprastesnė, tuo labiau pasitiki ir mažiau stresuoji. Skrisdamas turi keletą valandų būti susikaupęs, kas yra pats geriausias būdas išsivalyti mintis. Išmokau mažiau jaudintis dėl smulkmenų ir ieškoti sprendimo kaip judėti toliau. Norint išsikapstyti iš situacijos reikia priimti gerus sprendimus abiem atvejais – tiek norint parskristi namo, tiek leidžiantis pievoje. Jeigu jau nepavyko ir teks tūpti, tai tūpimas turi būti saugus bei su patogiu privažiavimu“, – apie įvairias šio užsiėmimo puses kalba jis.
Padeda išgyventi neapibrėžtumą
Pašnekovo teigimu, šis hobis suteikė daug techninių žinių, galimybę pamatyti įvairių Lietuvos vietovių ir šiek tiek Europos. Tačiau paraleliai šių naudų, jis pastebėjo, kad tai įnešė teigiamų pokyčių ir į jo darbo rezultatus.
„Jausmas finišuoti maršrute yra nuostabus, nuplauna visas nesėkmes. Sprendimai ir pasitikėjimas savo pasirinkimu – vienas didesnių įgautų įgūdžių. Tiek darbe, tiek sklandyme ateina momentas, kai reikia priimti sprendimą turint tik tiek duomenų, kiek turi tuo metu. Tai reiškia, kad įsivertini, ką turi, žinai, galimas pasekmes tiek vienu, tiek kitu keliu, bei žingsnius, jeigu įmanoma, kaip pakeisti kryptį ir taip pat atsarginį sprendimą. Sklandyme tau kelią parodo debesis, kurio tu kartais, jeigu esi per aukštai, gali nematyti – turi pasikliauti šešėliais, kuriuos matai ant žemės. Kartais šešėlis ir išduoda, kad debesis yra kiauras nors iš šono atrodė puikiai. Būna, apžavėtas debesies nepamatai, kad jis jau byra. Taip ir darbe, atkeliauji iki situacijos, kur neturi visų duomenų, bet matai šešėlį ir keliauji link jo. Tai gali būti pasitikėjimas kažkuriuo kolega, idėja ar lūkestis, kurį kažkuriuo metu išreiškė klientas, žinojimas, kad pajudėjus pasirinktu keliu visa kita susidėlios“, – įsitikinęs jis.
Atėjęs į „Devbridge“ jis taip pat iš pradžių nežinojo, koks bus jo kelias įmonėje.
„Į organizaciją atėjau kaip vyresnysis programinės įrangos inžinierius ir komandos vadovas, tad iškart ėmiausi projektų vadovo pareigų. Šioje pozicijoje darbavausi 4 metus su 5 skirtingomis projektinėmis komandomis. Dar darbo pokalbio metu gavau klausimą, kur norėsiu judėti ateityje – ar labiau techniniu ar vadybiniu keliu. Iki tol nebuvau apie tai pagalvojęs, o laikas parodė, kad geriau jaučiuosi vadybinėje sferoje“, – dalijasi jis.
Jau pusmetį dirbant naujose, inžinerijos skyriaus vadovo pareigose, S. Kuprys juokauja, kad šiuo metu siekia joje atsirinkti tinkamus „debesis“. Šioje pozicijoje jis yra atsakingas už inžinerijos skyrių. Pagrindinės atsakomybės yra projektų kuravimas (dirbtuvės, tinkamų darbuotojų pasiūlymas ir parinkimas), skyriaus vykdomų projektų sėkmės priežiūra, samdymas, komunikacija su komandomi, bendradarbiavimas su klientais – problemų prevencija bei jų sprendimas.
„Pagrindinis tikslas dabartiniame etape yra „apskristi kelis maršrutus“ ir įgauti geresnius įgūdžius dirbant su didele komanda bei keletu projektų. Pamatyti, jeigu gresia tūpimas į pievą ir ieškoti būdų kaip išsikapstyti. Šiuo metu dirbu ties 3 skirtingo profilio projektais. Viename padedame klientui suvaldyti pensiju fondų migraciją; kitame kuriame krovinių bei vežėjų suradimo platformą, o trečiame klientas lygina savo prekes su konkurentų automatiškai surinktomis prekėmis. Čia mūsų darbo dalis pagerinti tiek žmogišką, tiek automatizuotą validacijos dalį. Patvirtiname, kurie atitikmenys buvo geri ir kodėl, ir tuomet perduodame rezultatus mašininio mokymosi sistemoms“, – vardija vadovas.
Inžinerijos skyriaus vadovas išskiria, kad visi projektai turi tą pačią nežinomybės/neapibrėžtumo dedamąją: bandant nuspėti, kur klientas judės toliau, kiek reikės laiko įgyvendinimui, kur galimai gali kilti kliūčių, per kiek tai pavyks išspręsti, ko trūks kažkuriuo projektu metu ir pan. Jo manymu, skraidymo patirtis padeda išgyventi neapibrėžtumo momentą – pasirenki kelią, koreguoji kursą pakeliui ir viena akimi stebi atsarginį variantą.
Žinoma, svarbu stebėti ir sektoriuje vyraujančias tendencijas, kas skatina nuolat tobulėti.
„Dirbant šioje srityje daugiau nei 20 metų, matau tendencijas, kad būna laikas, kai viena pramonės šaka labiau vystosi, kitu metu – kita. Kaip prieš kelis metus virė prekyba, logistika ir sveikatos sektoriai, taip šiuo metu – finansinis sektorius. Niekada nebuvome prisirišę prie konkrečios industrijos, matau nuolatinį judėjimą ir poreikį visiems keistis ir prisitaikyti“, – įvardija jis.
Be to, pasak S. Kuprio, tokiu intensyviu laikotarpiu, ir ne tik, didžiausia atrama ir vertybė yra profesionalūs kolegos: „Į tai įeina gana daug – galiu paminėti iššūkius, bet dirbant su bet kuriais kolegomis žinau, kad atsiras, kas žinos, kaip spręsti situaciją, imsis iniciatyvos, padės komandai ar išsiaiškins problemos esmę. Nuolatos tenka susidurti su dideliais klientų projektais, pamatyti jų vidinę virtuvę ir sprendimus, kuriuos sukuria mūsų komandos. Nenustoja džiuginti komandų savarankiškumas ir požiūris į kokybę.“