– Šiandien kone kiekvienas rinkodaros profesionalas kelia sau tikslą užtikrinti paieškos optimizavimą, kad jo įmonė būtų kuo aukščiau „Google“ paieškos rezultatuose. Taigi vartotojai, kurių daugelis ir tikrina tik pirmuosius rezultatus, dažniausiai pamato tik tai, už ką sumokėjo daugiausiai pinigų turinčios įmonės. Kaip Jūs vertinate, ar tai sąžininga iš vartotojų pusės?
– Taip, šiandienos realybė yra tokia, kad mes visi priklausomi nuo „Google“ algoritmų. Jei tavęs negalima rasti „Google“ – tu neegzistuoji. Todėl jei tu kažką parduodi ir tave sunku rasti „Google“, ką tu darysi? Būtent todėl geras paieškos optimizavimo konsultantas šiais laikais, mano nuomone, yra viena geriausių įmonės investicijų.
– O kaip dėl informacijos patikimumo? Internete begalė informacijos, kaip žinoti, kuria išties galima pasitikėti?
– Bet juk tą patį galima pasakyti ne tik apie internetą. Kai kalbame apie tradicines knygas, šalia gerų knygų yra daugybė blogų. Kai kurios tiesiog yra paviršutiniškos ar netikslios, kitos – išleistos dėl propagandinių priežasčių. Mes, kaip visuomenė, mokomės atskirti gerus ir blogus šaltinius. Tai įgūdis, kurio išmokti reikia dar mokykloje: kaip įvertinti informacijos šaltinį, kaip išsiaiškinti, iš kur ji atsirado ir kas jos siuntėjas.
– Kai „Google“ ieškau informacijos, rezultatai man pateikiami atsižvelgiant į prieš tai buvusias paieškas. Bet galbūt aš dėl to mažiau sužinau apie kitas galimas alternatyvas, tik gaunu patvirtinimą to, ką jau žinojau? Ar personalizuoti paieškos rezultatai nesusiaurina žmonių galimybių matyti ir mąstyti plačiau?
– Taip, „Google“ pateikiami rezultatai yra personalizuoti, bet, patikėkite, tai labai gerai Jums. Pavyzdžiui, jei aš ir Jūs įvesime tuos pačius raktažodžius, gausime skirtingus rezultatus ir tai logiška, pirmiausia dėl to, kad kalbame skirtingomis kalbomis. Jums švediški rezultatai būtų beprasmiai, o man – labai naudingi. Žvelgiant iš visuomenės perspektyvų, iš dalies tai gali būti laikoma problema, kai nebeturime bendro informacinio pagrindo, patys nebesutariame, kokie turėtų būti užklausų rezultatai. Buvo laikai, kai visi žmonės gaudavo tokią pačią informaciją, kai karaliavo pagrindiniai dienraščiai ir televizijos kanalai, o dabar turime daugybę alternatyvų. Taip, personalizuota paieška kartais patvirtina tai, ką mes jau žinome, jei „Google“ mato, kad man kažkas patiko, ji pasiūlys tai pažiūrėti dar kartą, bet iš esmės man ji patinka, nes gauname kokybiškesnius paieškos rezultatus.
– Savo pranešime TEDx konferencijoje priminėte pavyzdžius, kai „Google“ išėjo už standartinių sprendimų ribų. Vienas jų – kai buvo sustabdyta rasistinė informacija, susijusi su Michelle Obama, antrasis – susijęs su Andersu Breiviku. Pranešime pasakojate, kad po išpuolio „Google“ nesiėmė stabdyti iniciatyvos, kai pagal programuotojo pasiūlytas instrukcijas žmonės ėmė kelti šuns išmatų nuotraukas, pažymėdami jas šio teroristo vardu, kad būtent tokį vaizdą rodytų jo ieškant „Google“. Kaip parodė tyrimas, įvykdęs išpuolį pats A. Breivikas pirmiausia suskubo tikrinti, kas apie tai rašoma internete, tad, regis, tai jam buvo svarbu. Kaip manote, „Google“ visgi turėtų išlikti neutralus, kaip automatizuota paieškos sistema, ar jam tinka rodyti savo visuomeninę ar politinę poziciją?
- Net kai kalbame apie visiškai techniniais atrodančius dalykus, už jų visuomet yra žmogus ar žmonės. Išlikti visiškai bešališkam – neįmanoma. Visada kažkas kažkuriame taške pasako, kad šitai yra labiau tinkama, galiausiai viską nulemia žmogiškas sprendimas. Mano minėti pavyzdžiai – labai ekstremalūs, bet tokių sprendimų prireikia ir kur kas kasdieniškesnėse situacijose. Pavyzdžiui, feisbuko įkūrėjas Markas Zuckerbergas sako, kad feisbukas nėra žiniasklaidos kompanija. Atsiprašau, Markai, bet taip yra. Gali apie save galvoti tiesiog kaip apie technologinę platformą, bet iš tiesų tu esi žiniasklaidos kompanija, jei tu nusprendi, ką matysime mes, šios platformos auditorija – būtent tai ir reiškia buvimą leidėju.
- Kaip manote, ar įmanoma, kad per ateinančius penkerius ar dešimt metų „Google“ atsiras rimtas konkurentas?
- Ne toks konkurentas, kuris darytų tą patį, pasiūlydamas geresnius įrankius ir pan. Šiais laikais konkurencija veikia ne taip. Manau, kad „Google“ konkurentas yra „Facebook“. Kodėl? Nes jie turi dvi skirtingas idėjas, koks turėtų būti internetas. Kai naudojamės „Google“, einame iš vieno puslapio į kitą, tada į trečią ir tt. „Google“ yra įrankis, leidžiantis judėti visur internete, bet „Facebook“ nori, kad internetas būtų tik „Facebook“. Jie nori, kad mes ten darytume viską. „Facebook“ tampa kaip nuo mokesčių laisvos prekybos zonos oro uostuose. Jie daro viską, kad tik iš jų neišeitumėte: ten skaitytumėte straipsnius, ten apsipirktumėte, skelbtumėte nuotraukas, organizuotumėte susitikimus ir tt. Vienas dalykas, kurio nedarai, kai esi „Facebook“ – tu negooglini. Tai ir yra konkurencija, o ne to paties darymas tik geriau. Čia nebe pramoninė konkurencija, o konkurencija dėl žmonių elgesio. Kaip žmonės elgsis ateityje? Abi šios kompanijos į šį klausimą bando pateikti kuo įtikinamesnį atsakymą.
- Kaip turėtų elgtis tarp šios kovos patekę žiniasklaidos leidėjai? Kaip jiems išlikti, neatiduodant savo lėšų „Facebook“ ir „Google“?
- Tai labai sudėtingas, kompleksinis klausimas, į kurį atsakymas, deja, dar nerastas. Įprasta žiniasklaida tam tikra prasme yra nuolat atakuojama. Iš Silicio slėnio jaunoji karta gavo supratimą, kad visa informacija turi būti nemokama, kas, mano nuomone, yra visiška nesąmonė. Matome, kad po truputį toks suvokimas atsitraukia, bet net pas mus Švedijoje, kur tikrai kokybiški leidiniai yra gana gerai perkami, tai yra didelė problema. Sudėtingiausia yra mažesniuose miestuose ir miesteliuose, kur vietinė žiniasklaida baigia išnykti, nes jos verslo modelis negali būti atsiperkantis. Tada atsiranda korupcija ir dalykai pradeda veikti ne taip, kaip turėtų, mes prarandame platformą, kur galėtume diskutuoti ir dalintis skirtingomis idėjomis. Tačiau „Facebook“ ir „Google“ reklamos pajamų modelis tikrai nėra vienintelis teisingas. Tai – didelė grėsmė, labai brangiai kainuojanti, bet ji tikrai nėra vienintelė.
- O kas laukia paties „Google“? Kokios Jūsų prognozės?
- „Google“, kaip ir „Facebook“, „Amazon“, „Microsoft“, „Apple“, turi tiek daug pinigų, tiek talentingų žmonių, turinčių labai gerus įgūdžius. „Google“ dirba tūkstančiai talentingų inžinierių, pardavėjų, sociologų, rinkodaristų ir tt. Jei „Google“ toliau vystysis taip, kaip jie prognozuoja, jie visuomet turės pinigų tiesiog nusipirkti naujiems rinkoje atsiradusiems dalykams ir tuomet juos arba uždaryti, arba inkorporuoti. Taip elgiasi tiek jie, tiek jų konkurentai „Facebook“. Kai „Facebook“ pastebėjo, kad žmonės daug naudojasi „WhatsApp“, jie jį nupirko. Žmonės kelia nuotraukas į „Instagram“, ką daro „Facebook“? Jį nuperka. Nes jie turi tiek pinigų, kiek reikia. Jie taip įsitvirtinę ir turi pakankamai pinigų ir protingų žmonių, kad išlaikytų savo vaidmenį ir toliau vykdytų teisingus įsigyjimus, todėl nemanau, kad dėl kažkokios priežasties jie galėtų nukristi.
- Žiūrint iš žmogiškosios pusės, kaip „Google“ keičia mūsų gyvenimus? Vis girdime nuogąstavimų, kad dėl jo prastėja mūsų atmintis, nes kam mums atsiminti, kai galime viską akimirksiu rasti internete?
- Žinoma, tai mus keičia, bet aš nebūtinai žiūrėčiau į tai kaip į problemą. Mes turime priimti, kad visuomenė keičiasi. Mano vaikai tikrai mokosi geografijos kitaip nei mokiausi aš, kai stovėdavau prie žemėlapio ir turėdavau mintinai vardinti, kur kas yra. Bet dabar tai nebėra būdas, kaip geriausiai galime išnaudoti mokytojų, mokinių ir žinių resursus. Žinoma, tu vis dar turi pats žinoti daug dalykų, kad galėtum juos susieti į bendrą kontekstą, bet mes privalome koncentruotis nebe į individualius faktus, o į žinias, į tai, kaip susieti žinomus dalykus, suprasti, kuo kas pagrįsta. Blogoji pusė, kuriai pagrįsti neturiu tyrimų duomenų, bet pastebiu iš asmeninės patirties, kad prarandu sugebėjimą ilgai išlaikyti sukoncentruotą dėmesį. Labai daug laiko praleidžiu keliaudamas ir seniau dvi valandas važiuodamas traukiniu būčiau mėgavęsis 500 puslapių romanu, o dabar nepaliaujamai tikrinu, kas naujo atsirado „Twitter“, „Facebook“ ar kur kitur. Taip, aš nuolat gaunu daugybę trumpos informacijos ir jaučiuosi visada sekantis naujausius įvykius, bet kaip keičiasi mano poetinė kalba, kaip aš rašau? Galbūt ne taip gerai, kaip anksčiau, ir turbūt viena iš priežasčių yra ta, kad skaitau mažiau grožinės literatūros. Nors aš nesu technofobas, ši tendencija, kad mes nebesugebame sukoncentruoti minčių, mane neramina. Nors gali būti, taip yra tiesiog todėl, kad senstu (juokiasi).
Andreas Ekström rugsėjo 29 d. skaitys pranešimą Vilniuje vyksiančiuose Švedijos verslo apdovanojimuose.