Jeigu R. Karbauskio projektui Seimas pritars, tai naujojo „Žiniasklaidos fondo“ veiklą koordinuos ir valstybės, kaip vienintelio dalininko, teises ir pareigas įgyvendins Vyriausybės įgaliota institucija. Taip R. Karbauskis ketina padėti tašką nuo 1996 metų veikiančiai savitvarkos sistemai, kuri neleido politikams kištis į viešosios paramos žiniasklaidai skyrimą. Atšventęs Laisvės gynėjų dieną, jis išsyk imasi komunistų nomenklatūros viršūnėlėms įprastų „spaudos valdymo“ kombinacijų.
Kokios priežastys Kultūros komiteto pirmininką verčia skubiai teikti savo projektą į sausio 14 d. įvyksiantį nenumatytą Seimo posėdį? (Klausimo svarstymas iš sausio 14 d. darbotvarkės buvo išbrauktas – red. pastaba). Veikiančio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRT rėmimo fondas) pagrindinis tikslas pagal Įstatymą yra aiškus – remti kultūros ir šviečiamuosius projektus žiniasklaidoje. Galiojantys Vyriausybės patvirtinti konkursų nuostatai dar patikslina – remtini tik nekomercinio pobūdžio viešosios informacijos rengėjų projektai ir tie, kurie neplatina politinių partijų agitacijos.
Tiesa, Projekto aiškinamajame rašte parašyta, kad jo autoriai tiktai siekia „patobulinti kultūrinės žiniasklaidos rėmimo modelį“.
Tačiau tarp to, kas aiškinama, ir kas iš tiesų teikiama projekte, nėra ryšio. Per tą skubėjimą valdančiųjų lyderis ignoruoja net ir šią STT pastabą: „/.../ nėra aišku, ar siūlomais pakeitimais siekiama tobulinti ir efektyvinti kultūrinės žiniasklaidos rėmimo modelį, kaip tai akcentuojama Projekto aiškinamajame rašte, ar siekiama remti bet kokios tematikos ir visuomeninės vertės žiniasklaidos projektus (tarp kurių galimai – ir komercinį ar politinį atspalvį turinčiuosius), kurie Fondo tarybos diskrecija galėtų būtų priskiriami prie Įstatymo nuostatomis neapibrėžtų „kitų“ temų ir programų projektų.“
Tik neapsigaukime. Nors pirmoji projekto versija esą gimė Kultūros komiteto sudarytoje „darbo grupėje“, tačiau iš tiesų tai yra, ir nuo pat pradžių buvo paties R. Karbauskio kūdikis. Darbo grupės, kiek man pasakojo jos nariai, veikla buvo keistoka. Projekto tekstai buvo teikiami anonimiškai, o po svarstymų, kuriuose daugeliui teikiamų nuostatų buvo nepritariama, jos vėliau vis tiek buvo įrašomos „darbo grupės“ vardu.
R. Karbauskis mėgina pateikti, kad projekto pirmoji versija gimė vieningai dėl jos sutarus darbo grupėje. O iš tiesų „darbo grupės“ formalus pritarimas buvo gautas tik ištaikius momentą ir išlaužus balsavimą vos vieno balso persvara.
Viena iš tokių atkakliai stumiamų nuostatų – tai naujojo žiniasklaidos fondo „senatas“, kuriam būtų atskaitinga šio fondo taryba. Iš organizacijų, kurios pagal Projektą siūlytų atstovus į šį „senatą“, tik viena yra iš tiesų nevaldiška – tai Lietuvos teisininkų draugija. Tačiau R. Karbauskiui tai netrukdė Kultūros komiteto posėdyje teigti, jog siūlomo įsteigti žiniasklaidos fondo „senatas“ esą tai yra būdas į šio fondo veiklą kuo plačiau įtraukti visuomenę. Lygiai kaip R. Karbauskis nesigėdino teigti, jog šį „senatą“ pasiūlė darbo grupė, nors niekas net ir šioje vadinamojoje darbo grupėje „senatui“ nepritarė. Atvirkščiai, darbo grupės nariai siūlė šios idėjos atsisakyti.
Dėl šio „senato“ problema yra ne tik ta, kad tai būtų valdžios įtakos fondui instrumentas. Jei Seimas pritartų R. Karbauskiui ir apsispręstų atsisakyti dabar veikiančio savitvarkos modelio, naujame valstybiniame fonde įvedant šią priedangos instituciją. Nepriklausomi ekspertai, kurie juk buvo paties Kultūros komiteto pasamdyti, kategoriškai teigia, kad „senatas“ neužtikrintų nei naujojo fondo tarybos atskaitingumo, nei šio fondo veiklos skaidrumo.
Forsuodamas valstybinio žiniasklaidos fondo steigimą ir žengdamas į praeitį R. Karbauskis nė kiek nesirūpina nei Lietuvos žiniasklaidos laisvės indeksais, nei Lietuvos prestižu. Bet gal jis, būdamas Kultūros komiteto primininku, siekia paremti Lietuvos kultūrą? Deja, tikrai ne dėl kultūros reikalų skuba R. Karbauskis. Ir ne Lietuvos kultūra yra jo prioritetas, nors prieš rinkimus skelbta priešingai.
Darbar veikiančio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkų didžioji dalis – tai Lietuvos kūrybinės sąjungos. Ir tai natūralu, nes Fondo pagrindinis tikslas pagal įstatymą yra parama kultūros ir šviečiamajam turiniui šalies žiniasklaidoje. SRTRF dalininkų struktūroje buvo rasta pusiausvyra tarp kultūros ir žiniasklaidos sektoriaus atstovų. Žiniasklaidos verslo atstovai, kurie atstovauja paramos gavėjus, SRT rėmimo fonde lemiamo vaidmens neturi.
R. Karbauskio numatytame žiniasklaidos fonde viskas būtų atvirkščiai. Kūrybinės sąjungos šiame fonde iš viso metamos „per bortą“, nes teturėtų tik vieną savo atstovą, o fondo taryboje lemiamą vaidmenį čia jau vaidintų komercinės žiniasklaidos ir keturi valdžios (senato) atstovai. Matyt, pagal R. Karbauskio viziją, laikydamiesi Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintų gairių, jie ir nutartų kaip paskirstyti paramos lėšas. Jie ir rūpintųsi kultūros turiniu žiniasklaidoje. Kultūros komitetas juk nesikištų. Bet R. Karbauskis sakė, kad nuskriaustieji galės ateiti į komitetą pasiskųsti.
Komiteto posėdyje SRT rėmimo fondo direktorius R. Karbauskiui priminė, kad pretekstas naujojo fondo kūrimui juk buvo tikslas apginti kultūros ir meno periodinius leidinius, kuriems trūksta lėšų, tačiau pagal projektą jie paliekami be jokių garantijų. R. Karbauskis išbarė, kad tai netiesa, bet vėliau apsigalvojo ir paskutiniu momentu įrašė, kad kultūros ir meno periodiniams leidiniams žiniasklaidos fonde būtų skiriama ne mažiau kaip 25 proc. lėšų, kaip ir dabar veikiančiame fonde.
Štai ir viskas, kas lieka kultūrai Kultūros komiteto valdančiųjų projekte. Žiniasklaidos fondo tikslas pasikeistų – parama būtų skiriama ne kultūros ir šviečiamiesiems projektams, bet žiniasklaidos „įvairiapusiškumui“ paremti. Dabar veikiančiame fonde kultūrai skiriamas prioritetas ne tik šio fondo pirmoje (periodinių kultūros ir meno leidinių) programoje, bet visose šešiose programose. O pagal R. Karbauskio sumanymą, kultūros ir meno programa būtų tik viena iš fondo programų, kurios proporcija įvairiapusiškoje fondo veikloje neabejotinai sumažėtų.
Tačiau paramos lėšų R. Karbauskis juk žada dvigubai daugiau (blogajam SRT rėmimo fondui visą kadenciją buvo skiriama 2,7 mln. eurų, o gerajam žiniasklaidos fondui esą būtų paskirta 5,4 mln.). Tik ar šių lėšų žiniasklaidos įvairiapusiškumui pakaktų? Nekalbant jau apie paties R. Karbauskio galimybes vykdyti tokius pažadus. Nuostoliai dėl šių reformų sukelto chaoso, jei jos bus pradėtos, tiek kultūrai, tiek smulkiajai žiniasklaidai būtų konkretūs, o pažadai liktų pažadais. Už juos juk R. Karbauskis neatsako. Kaip ir už tokių reformų pasekmes.
Vargu ar Kultūros komiteto pirmininkas iš viso supranta, kad viešasis fondas privalėtų turėti aiškią misiją, tikslus, uždavinius. Ir kad parama žiniasklaidai turi atitikti kažkokius viešojo bendro gėrio tikslus, kurių pati žiniasklaida be valstybės paramos atlikti negali.
Išskyrus neaiškumą dėl siūlomo žiniasklaidos fondo paskirties, daug kas projekte yra perrašyta iš dabar veikiančio SRT rėmimo fondo nuostatų ar teigtų pasiūlymų. Šalia fondo tikslo „išplovimo“ vienintelis kitas esminis skirtumas tarp dabartinio ir siūlomo modelio – tai fondo valdymo keitimas, esamą savitvarką pakeičiant jos imitacija ir perduodant valdymo svertus Vyriausybės įgaliotajai institucijai. Kadangi reformų tikslas nėra niekaip paaiškintas, su parama kultūrai taip pat nėra niekaip susijęs, tai akivaizdu, kad vienintelis jų tikslas ir yra valdžios įtakos didinimas.
Tada tampa aišku, kodėl R. Karbauskis skuba. Jis siekia suspėti įsteigti fondą iki rinkimų. Nauja valdžia tada negalės taip lengvai visko atkeisti. Bet juk naujos kadencijos Vyriausybės įgaliota institucija priimtų ir naujas žiniasklaidos fondo gaires... Jei ir pavyks įsteigti naująjį žiniasklaidos fondą, sisteminė krizė vis tiek garantuota.
Jau prieš dvidešimt penkis metus Lietuvos politinės partijos gerai suvokė, kad į lėšų dalinimo žiniasklaidai procesą politikams neverta veltis. Geriau yra iš tiesų nepriklausomas fondas. Tačiau R. Karbauskis tikriausiai to nėra girdėjęs. Ne kartą teko matyti, kaip prieš rinkimus garbūs valdžios žmonės tarsi apkursdavo. Jiems imdavo rodytis, kad valdyti atėjo amžiams. O štai apie žadamus kultūros plėtojimo prioritetus paprastai pamirštama netrukus po rinkimų.