Jei nematėte šios diskusijos – Jūsų dėmesiui keletas jos ištraukų. Ir vis dar galite peržiūrėti ją visą čia.
Apie televizijos mirtį
M. K. Laurynai, kada mirs televizija ir kokiu būdu tai atsitiks?
L. Š. Televizija turbūt niekada nemirs, kaip nemirė kinas ir kaip nemirė knygos. Televizija turi vieną esminį skirtumą nuo kitų komunikacijos kanalų – televizija neverčia galvoti ir rinktis. Jos funkcija iš esmės yra visai kita. Tai yra kažkas, ką tu įjungi vienu paspaudimu ir tai atsiduria tavo kambaryje – tai yra esminis skirtumas tarp televizijos ir kitų medijų. Dar kažkas panašaus į tai yra radijas, kuris yra tavo automobilyje. Tu šiaip galėtum pasileisti kažkokį „podcast‘ą“, kažką gal įdomesnio, tačiau tu tiesiog įjungi radiją, kuris atsiduria tavo automobilyje ir kartu su tavimi važiuoja. Kartais tai tave erzina, ta daina patinka ar nepatinka, tačiau tai tiesiog yra. Kartais tu prisiverti perjungti kitą žmogų, kanalą, tačiau irgi tai tėra transliacija.
M. K. Tu manai, kad programavimo, ar, kaip dabar madinga sakyti, kuravimo funkcija, yra priežastis dėl kurios televizija niekada neišnyks? Tai, ką žmonės vadina programavimu, ir yra kertinis televizijos pranašumas prieš kitas medijas?
L. Š. Žmonės iš esmės gyvena rutinoje: jie tuo pačiu metu keliasi, valosi dantis, iš to pačio puoduko išgeria arbatos, eina į darbą su tais pačiais kolegomis, grįžta per tą patį kamštį, kažką įsijungia – ir tai ramina. Psichologai sako, kad rutina ramina vaikus. Iš principo televizija taip pat suteikia kažkokio tokio truputį raminimo, truputi ciklo – aš vėl įsijungiu „Žinias“, aš vėl įsijungiu „Dviratį“, ar kažką kita, ir man tai duoda kažkokio stabilumo. To neduoda ir tos funkcijos niekada neatliks tie dalykai, kuriems tu turi skirti sąmoningo dėmesio: juos susirasti, jais domėtis. Čia kitas dalykas, tai vyksta darbo sąskaita, bet televizija nėra darbo sąskaita. Televizija yra tiesiog – tiesiog kažkas mano namuose. Ir tokia ji gyvuos per amžius.
Apie bendrumo jausmą
M. K. Mano dukrai netrukus bus aštuoneri metai. Ppas mus namuose yra kompiuteris, kuriuo ji moka naudotis nuo mažumės. Taip pat yra „Netflix“, kurį ji moka įsijungti, naudotis ir panašiai, bet namuose taip pat yra ir televizorius. Ir ji žiūri televizorių dėl to, kad „Netflix“ reikalauja pastangų susirasti savo mylimą serialą. Ji visai mielai žiūri tuos serialus, kuriuos jai rodo. Dar – jai labai svarbu, kad kiti vaikai irgi žiūri tuos pačius serialus.
L. Š. Būtent, čia yra pats didžiausias bendrumo jausmas. Mes, kažką suradę „Youtube“ ar „Facebook“ mėgstame pasidalinti tam, kad kažkokio būtų bendrumo. Iš esmės tas bendrumo jausmas ir yra pats svarbiausias dalykas žmonėms žiniasklaidoje. Aš noriu matyti tai, ką tu matei ir man nuo to bus saugiau ir truputėlį įdomiau. Mes turime bendrų pažinčių, temų ir tas bendrumo jausmas yra būtent tai, dėl ko televizija ar kitos medjos yra svarbios. Televiziją aš suvokiu plačiau: tai nebūtinai yra tai, kad kas transliuojama per LNK ar TV3. Televizija – kažkoks turinys, kuris yra transliuojamas tam tikru laiku visiems kartu.
Apie nišines televizijas
L. Š. Televizija, aišku, kinta ir keičiasi. Aš nežinau, kas su ja nutiks Lietuvoje, tačiau pasaulyje ji tampa vis labiau orientuota į konkrečią nišą. Todėl ir tos neapykantos iš įvairiausių žmonių bus vis mažiau, nes jie vis dažniau matys konkrečiai jiems skirtą produkciją. Senosios didžiosios televizijos programavimo esmė yra pataikyti į visiškai bendrą „targetą“. Tu negali net galvoti apie tai kas yra tavo auditorija, jei tu esi didelė televizija. Atvirkščiai, tu gali galvoti, kad jei tai labai labai patinka M. Katkui, tai yra problema, jei tai labai patinka matematikos profesoriui – tai problema, jei labai patinka vaikams – tai problema. Tai negali niekam labai labai patikti. Tai turi neerzinti, tai turi būti pakenčiama visiems. Nes jeigu tu labai patiksi paauglėms mergaitėms su šia produkcija, turbūt faktas, kad vyresni vyrai tuo nesidomės.
Net teorinis mąstymas, kaip tu planuoji televizijos produktą prasideda nuo elementaraus skaičiavimo: tarkim susigalvoji televizijos laidą apie šachmatus. Kas yra tavo potenciali auditorija? Tavo potenciali auditorija yra 3 procentai žiūrovų, nuo jų tu gal pagausi 10 procentų, nes vieni tą dieną negalės žiūrėt, kiti kažkur keliaus ar žiūrės kažką kitką – 10 procentų yra 0,3. Keliauji toliau – tarkim žvejyba, potenciali auditorija – 10 procentų. Sportas gal 40 procentų, žiūrint koks. Tiesiog teoriškai mąstai kas yra tavo tema ir jeigu nori turėti žiūrovų visada keliauji į bendras auditorijas, į pačias plačiausias temas. Kas yra bendriau už politiką ir sportą? Yra tokie universalūs dalykai kaip baimė, meilė, drama ir istorija: dalykai, kurių auditorija visiškai visa. Kurdamas laidas jokiu būdų negali galvoti, kad tai bus skirta meninei muzikantų bendruomenei, kuriai labai patiks ši produkcija. Tą gali sau leisti „LRT Kultūra“, išlaikoma su mokesčių mokėtojų bet komercinis produktas niekada negali būt toks. Jis turi būti tiesiog pakenčiamas.
M. K. Bet pasakyk, kodėl tas pakenčiamumo lygis Amerikoje yra didesnis nei Lietuvoje? Ir netgi Lietuvoje, jeigu palygintume tą produkciją, kurią mes matome dabar (nors apie tai mažai kas šneka), ji yra daug profesionalesnė negu tai, ką mes matydavome prieš 15 metų.
L. Š. Ji yra be galo profesionalesnė – nėra kalbų, pradedant nuo technologijų, baigiant tuo, kad žmonės kažko išmoko. Komercinės televizijos Lietuvoje – ir ne tik Lietuvoje – daugelyje šalių kuriasi iš visiškai nieko. Lietuvoje nebuvo, tarkime, jokio perėjimo. Iš visos LRT, kuri šiandien taip gražiai puoselėja savo kultūrą, į komercines televizijas 1995 metais niekas neįsiliejo. Tuo metu komercinėse televizijose visi: nuo montažo režisierių iki operatorių startavo būdami visiškais savamoksliais. Tai buvo tarsi visiškai atskiri pasauliai. Tai tarsi prasidėjo iš nieko. Ir aišku, kad visa tai auga, profesionalėja – darosi daugiau tarptautinio bendradarbiavimo, žmonės daugiau ir mato, ir keliauja, atsiranda daugiau formatų. Tai aišku, kad viskas profesionalėja.
Apie „Laisvės TV“
M. K. Televizija yra transliuotojas. Kitas dalykas yra tai, kad turinio kūrėjai turi daugiau galimybių pabandyti gauti pinigus už savo turinį. Yra įvairių būdų gauti auditoriją. Pavyzdžiui, Andriaus Tapino variantas, labai įdomi Tavo nuomonė.
L. Š. Taip, tu gali gauti auditoriją per „Youtube“, per kažką kita, bet kitas klausimas, ar tu sugebėsi susirinkti biudžetą. Nes to, kas kilę iš entuziazmo, niekada nepavadinsi profesionalumu. Tai, kas nėra profesionalu – negali ilgai gyvuoti. Bet tokių įvairiausių blyksnių, kur kažkas paprastai su nebrangiausia kamera kažkurį laiką susirinko didelę auditoriją, jų visada buvo ir, ko gero, bus dar daugiau.
Transliavimo kanalai dabar skaidosi ir tampa nišiniais. Aš nežinau, kurioje vietoje kažkas skęs, bet kažkas gali skęsti. Tarkime, Olegas Šurajevas, tikiu, gali padaryti nuostabų daiktą, bet ilgainiui auditoriją užknis neprofesionalūs aktoriai. Auditoriją užknis scenaristai, kurie nesugebės pagauti kuriuo momentu auditorija atsivalgė ir jai atsibodo, nesugebės išlaikyti tęstinumo. Tą galima išspręsti, tačiau vėl susidursi su tuo pačiu – tau reikės samdyti profesionalius scenaristus, reikės samdyti profesionalius režisierius, tada tu prieisi prie šviesos, tada prieisi prie kamerų, tada prieisi prie montažo, tada tu prieisi prie garso tvarkymo ir tu suprasi, kad blemba, tu jau esi kinas, o ne „Youtube“ bajeris.
M. K. Kitaip tariant, Tu manai, kad visos tokios iniciatyvos gali gyvuoti tik tam tikrą laikotarpį?
L. Š. Aš manau, kad taip, nes jos yra neprofesionalios.
Apie žvaigždes
M. K. Vienas dalykas, kad ta žvaigždžių industrija Lietuvoje yra gana juokinga, nes dalis tų žvaigždžių yra labai keistos ir juokingos. Iš kitos pusės, ta industrija pas mus veikia. Yra „Žmonių“ žurnalas, televizijos laidos, yra televizijos žaidimai yra, vėlgi, „Facebook“ – tas ratas kažkokiu būdu sukasi, nes, kaip Tu ir sakei, mes turim tų bendrų pažįstamų. Mane kartais apima toks jausmas, kad tų žvaigždžių ratas yra kiek stabilizavęsis. Pastaruosius 10-15 metų žvaigždžių atsirasdavo vis daugiau, tačiau tas ratas stabilizavosi ir tik kartais naujas serialas tarsi išmeta dar Leonavičiūtę, ar kokį naują personažą. Pagrindas žvaigždžių lieka tas pats. Ar tai yra natūralus procesas?
L. Š. Aš sakyčiau atvirkščiai, kad dėl lietuviškų serialų populiarumo aktoriai tampa mūsų bendrais pažįstamais, ko anksčiau nebuvo. Jie nebuvo mūsų bendri pažįstami, jie buvo tavo pažįstami, nes tu vaikštai į teatrą, bet ne mūsų bendri pažįstami. Taip pat atkeliauja personažai iš internetinės erdvės: Mantas Katleris, Monika Šalčiūtė. Aš manau, kad atvirkščiai yra injekcija būtent iš dviejų pusių – iš aktorių ir interneto. Antra vertus tų žvaigždžių negali būti per daug. Aš atsimenu, kad kai nukeliavau į Londoną ir ten tais metro važiuodamas į darbą pasiimdavau nemokamą laikraštį, būdavo keista, kad jau du mėnesiai, o žmonės tie patys. Aš matydavau tuos pačius žmones ir pagalvojau, kad jų yra ne ką daugiau nei Lietuvoje. Ir tada supratau iš esmės, kad jų negali būti daugiau, nes tai neteks prasmės. Mes negalime turėti 500 pusbrolių. Mums bus neįdomu kalbėtis apie juos. Mums turi būti suvokiamas kiekis tų žmonių. Kuo daugiau mes apie juos kalbame, tuo jie artimesni darosi. Tos naujos žvaigždės tiesiog kažką išstumia į užmarštį. O jų kiekis negali būti didesnis nei yra. Nežinau, niekas neskaičiavo, ar 50 jų gali būti ar 80, bet tikrai ne 500.